Prarastų pavidalų vardai. Vilniaus augustinų bažnyčios altorinių paveikslų ikonografijos aspektai

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Straipsnis skirtas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Paguodos) bažnyčios altorinių paveikslų problematikai. Remiantis žodiniais ir vaizdiniais šaltiniais atkuriama šventovę puošusių paveikslų ikonografija, jų buvimo vietos ir aplinkos detalės bažnyčioje, keliamos kai kurių kūrinių likimo, uždarius bažnyčią, prielaidos. Pagrindinis dėmesys šiame tyrime tenka didįjį altorių puošusiam tituliniam Švč. Mergelės Marijos Paguodos (Ramintojos) paveikslui, kurį galima laikyti Vilniaus augustinų puoselėto marijinio kulto ašimi, taip pat sudėtingu ir daugiasluoksniu tapybą, metalo aptaisus ir kitas puošmenas jungiančiu dariniu, įvairias vėlesnes kartotes aprėpiančiu reiškiniu. Vystant Vlado Drėmos įžvalgas, straipsnyje iškelta prielaida, kad Švč. Mergelės Marijos Paguodos atvaizdas, po 1852 m. per- keltas į Vilniaus Šv. Jono bažnyčios Šv. Stanislovo Kostkos koplyčią, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo „padalintas ir padaugintas“. Tapybinė jo dalis kartu su aptaisų fragmentais galimai atiteko Vaidotų (Baltosios Vokės) Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo bažnyčiai, o likusiems aptaisams ant skydo buvo pritaikytas kitas Hodegetrijos tipo paveikslas. Tyrime, sprendžiant Vlado Drėmos iškeltą klausimą apie Kanuto Rusecko paveiksle Lietuvaitė su verbomis (1847) fiksuotą Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą, keliama prielaida, kad šios ikonografijos kūrinys iš tiesų buvo didžiajame altoriuje po 1844-ųjų atnaujinimo kaip Paguodos paveikslą uždengiantis atvaizdas.