Virusinės fikcijos: naršymas po laiką ieškant atminties žymeklių La Hagos radioaktyviam peizažui

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Branduolinės energetikos įvykiai įkėlė XX amžių į naują cheminį lai- ką, kuris iš esmės nepasiduoda nuodugniam tyrimui dėl nematomo, tačiau visur esančio radioaktyvaus užterštumo. Susiejant dvi skirtingas branduolines teritorijas – La Hagą Prancūzijoje, kur nuo 1960-ųjų veikia branduolinė elektrinė, skleidžianti radioaktyvų užterštumą, ir Amerikos Pietvakarių dykumas, kuriose po gausių Šaltojo karo metu vykdytų branduolinių bandymų tebesitęsia nu- olatinės radioaktyvios iškritos, straipsnyje yra ieškoma stereotipų, metaforų ir naratyvų, kurių skerspjūvis atskleidžia neregimą radioaktyvumą, įaugusį į gamtovaizdį ir istoriją. Kvestionuojamas branduolinio atminties žymeklio, galinčio giliai įsiskverbti į radioaktyvumo laiką, sukūrimas. Virusinės fikcijos – tai meninis projektas, kuriame dirbtinio intelekto kompiuterinės programos generuoja virtualius vaizdus ir tekstus, suaktyvinančius alternatyvią galimybę suvokti branduolinius žymeklius. Nematerialios žinios, kurias įkūnija geografija, ir geologinė palaidotų branduolinių atliekų aplinka padeda kurti įsivaizduojamas fikcijas, kurios pademonstruoja, kaip informacija gali būti įamžinama ir skleidžiama laike ir erdvėje. Palaidotos, nuslopintos informacijos formos ir La Hagos regiono jūriniai grotai atkreipia mūsų dėmesį į vertikalią ašį, kuri yra būdinga gilioms geologinėms branduolinėms saugykloms. Tokiais tyrinėjimais remiamasi ir šiame straipsnyje, siekiant nustatyti paraleles tarp Normandijos pusiasalio senovinės žodinės liaudies legendos ir jos spekuliatyvios dirbtinio intelekto sugeneruotos šiuolaikinės versijos. Tekste ir vaizduose drakonai susitinka su branduoliniais reaktoriais, šitaip pagimdydami baugias pranašystes, kurios prašosi transgresyvių interpretacijų. Virusinės fikcijos tyrinėja, kaip galima kurti naujas mitų formas, kurios gyvuotų 300 metų – tol, kol išliks La Hagoje palaidotos pavojingos radioaktyvios branduolinės atliekos.

Branduolinės energetikos įvykiai įkėlė XX amžių į naują cheminį laiką, kuris iš esmės nepasiduoda nuodugniam tyrimui dėl nematomo, tačiau visur esančio radioaktyvaus užterštumo. Susiejant dvi skirtingas branduolines teritorijas – La Hagą Prancūzijoje, kur nuo 1960-ųjų veikia branduolinė elektrinė, skleidžianti radioaktyvų užterštumą, ir Amerikos Pietvakarių dykumas, kuriose po gausių Šaltojo karo metu vykdytų branduolinių bandymų tebesitęsia nuolatinės radioaktyvios iškritos, straipsnyje yra ieškoma stereotipų, metaforų ir naratyvų, kurių skerspjūvis atskleidžia neregimą radioaktyvumą, įaugusį į gamtovaizdį ir istoriją. Kvestionuojamas branduolinio atminties žymeklio, gal- inčio giliai įsiskverbti į radioaktyvumo laiką, sukūrimas. Virusinės fikcijos – tai meninis projektas, kuriame dirbtinio intelekto kompiuterinės programos generuoja virtualius vaizdus ir tekstus, suaktyvinančius alternatyvią galimybę suvokti branduolinius žymeklius. Nematerialios žinios, kurias įkūnija geografija, ir geologinė palaidotų branduolinių atliekų aplinka padeda kurti įsivaizduojamas fikcijas, kurios pademonstruoja, kaip informacija gali būti įamžinama ir skleidžiama laike ir erdvėje. Palaidotos, nuslopintos informacijos formos ir La Hagos regiono jūriniai grotai atkreipia mūsų dėmesį į vertikalią ašį, kuri yra būdinga gilioms geologinėms branduolinėms saugykloms. Tokiais tyrinėjimais remiamasi ir šiame straipsnyje, siekiant nustatyti paraleles tarp Normandijos pusiasalio senovinės žodinės liaudies legendos ir jos spekuliatyvios dirbtinio intelekto sugeneruotos šiuolaikinės versijos. Tekste ir vaizduose drakonai susitinka su branduoliniais reaktoriais, šitaip pagimdydami baugias pranašystes, kurios prašosi transgresyvių interpretacijų. Virusinės fikcijos tyrinėja, kaip galima kurti naujas mitų formas, kurios gyvuotų 300 metų – tol, kol išliks La Hagoje palaidotos pavojingos radioaktyvios branduolinės atliekos.