Centrinės Ukrainos kelionių kultūra ir turistinės kryptys kaip valstybės formavimosi procesų komponentai

Santrauka

Straipsnis pagrįstas išsamiu turizmo, kaip galingo įrankio įtvirtinant nacionalinę idėją, aktualizuojant ir populiarinant Ukrainos istorinį bei kultūrinį paveldą ir ugdant naujas kartas nepriklausomybės, patriotizmo ir kultūrinio tapatumo dvasia, tyrimu ir analize. Ši kultūros studijų sritis turi didelį potencialą skatinti tiek nusistovėjusių, tiek mažiau žinomų turistinių vietų Ukrainoje atkūrimą, plėtrą, populiarinimą ir nacionalinio bei tarptautinio pripažinimo įgijimą. Straipsnyje atlikta analizė leidžia teigti, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp Ukrainos valstybę formavusio didikų luomo statuso, jo susitelkimo vietų ir kelionių bei turistinių vietų kultūros genezės proceso. X–XIX a. Ukrainoje vykę pasauliniai socialiniai, kultūriniai, politiniai ir kiti procesai lėmė tarpusavyje susijusius šių reiškinių pokyčius. Visą šį laikotarpį Kyjivas ir Centrinė Ukraina išliko svarbiais visos valstybės politiniais, religiniais ir prekybos centrais, jungiančiais Vakarus su Rytais ir Šiaurę su Pietumis. Čia kirtosi įvairūs prekybos ir piligrimystės keliai, palengvinę kultūrinius mainus tarp regionų.

Pasitelkus kultūros studijų įrankius, straipsnyje parodoma, kad turistinės vietovės yra veiksmingas kultūrą kuriantis ir apibrėžiantis reiškinys. Prasidėjęs nuo piligriminių kelionių į religines šventoves, aristokratų jaunimo ekskursijų po miestą ir mokslininkų bei tyrėjų kelionių, turizmas sparčiai išsivystė iki masinio socialinio reiškinio. Jis reikšmingas ne tik poilsiui, sveikatai, laisvalaikiui ir pramogoms, bet ir pažintiniams bei edukaciniams tikslams. Be to, valstybingumo raida ir nacionalinio elito formavimasis padėjo kurtis vietoms, renginiams ir veikloms, kurios tapo prototuristinėmis vietovėmis, pritraukiančiomis lankytojus iš tolimų kraštų.

Taip pat galima teigti, kad įvykiai ir išbandymai, kuriuos patyrė Ukrainos žemės ir ukrainiečių elitas, siekdamas išsaugoti savo simbolius, kultūrą ir savimonę, paveikė ne tik politinius ir ekonominius, bet ir socialinius bei kultūrinius visuomenės aspektus. Keičiantis politinės įtakos centrams, keitėsi ir šalies diduomenės sudėtis, tiesiogiai paveikdama, be kita ko, turizmo tradicijų raidą ir turistinių objektų būklę. Valstybingumo ir Ukrainos diduomenės raidos metu intensyvi jų veikla skatino ne tik nacionalinės kultūros formavimosi procesus, turistinių vietų atsiradimą ir to meto švietimo pasiekimus, bet ir tautinės sąmonės kilimą bei ukrainiečių kaip tautos, turinčios seną ir didvyrišką istoriją bei turtingą kultūros paveldą, savimonę.

Visi šie procesai tęsėsi XIX–XX a. – nacionalinio atgimimo, moderniosios ukrainiečių literatūros, mokslo ir politinės tautos atsiradimo laikotarpiu. Jie turėtų tapti tolesnių perspektyvinių šios temos tyrimų objektu. Kai kurie tiriamos problemos aspektai vis dar reikalauja gilesnio tyrimo. Prie šio darbo prisidės išsamus istorijos, sociologijos, politologijos, kultūros studijų ir susijusių sričių ekspertų bendradarbiavimas.