Lietuviškasis maternité atvejis: Sofijos Jelskytės-Terebešienės su dukrele Kotryna portretas
Acta Academiae Artium Vilnensis
DOI:
https://doi.org/10.37522/aaav.113.2024.230Reikšminiai žodžiai:
vaikystė, motinystė, vaikų portretistika, Apšvieta, romantizmas, Žemaičių muziejus „Alka“Santrauka
Rokoko estetikos ir šeimyninio gyvenimo harmoniją deklaravusių Apšvietos moralinių idėjų veikiamoje XVIII a. antrosios pusės Vakarų Europos dailėje ypač didelę reikšmę turėjo idealizuotos vadinamosios laimingos šeimos ir jos narių – kasdienybe besimėgaujančių tėvų ir jų vaikų – reprezentacijos. Bene ryškiausiai ši tendencija skleidėsi romantizuotą motinišką meilę įvaizdinusiuose motinų ir jų vaikų portretuose, paprastai įvardijamuose maternité terminu. Šeimyniniais ir emociniais ryšiais glaudžiai susijusius portretuojamuosius įamžinusios scenos – tai ne tik dekoratyvi laikotarpio iliustracija, bet ir gilus sociokultūrinio konteksto komentaras.
XVIII a. Lietuvos dailės kontekste ypač retas maternité atspindintis pavyzdys yra saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“. Tai 1798 m. nežinomo (tikėtina – vietos) dailininko nutapytas Sofijos Jelskytės-Terebešienės su dukrele Kotryna portretas. Du moters gyvenimo tarpsnius – nerūpestingą vaikystę ir su motinyste sietiną brandą bei atsakomybę – įvaizdinančio paveikslo ikonografija ir simbolika tarytum kuria du savitus pasakojimus. Viename – asmeninė Sofijos ir Kotrynos istorija, kitame – tuometė vaikystės ir motinystės samprata.
