Atvaizdas interakcijoje ir propriocepcijoje

Santrauka

Šiame straipsnyje bandžiau atskleisti, kaip skirtingi interaktyviojo meno formatai (multimedijos, telekomunikacinė interakcija, interaktyvioji instaliacija, biosensorinis menas) suvokėjo sąmonėje sulieja atvaizdą ir objektą. Tokia pati atvaizdo ir objekto sąjunga aptinkama ir animistiniame mąstyme. Šiame tekste analizuoju animistinį pasaulėvaizdį, pagal kurį pažinimas ir suvokimas yra komunikavimo su aplinka formos. Toks pasaulėvaizdis smarkiai skiriasi nuo modernaus racionalistinio pasaulėvaizdžio, kurio pagrindas yra atstumas nuo suvokiamo objekto. Modernioji sąmonė animizmą suvokia kaip žmonių fundamentalų sąryšį su jų aplinka, neleidžiantį žmonėms gyventi atskirtyje nuo gamtos: čia sąmonė ir jos suvokiamas objektas sudaro neperskiriamą „mes“, kurio dalis yra visos būtybės.

Šiame tekste apžvelgiu interaktyviuosius fotografijos technologija paremtus multimedijų projektus, kuriuose atvaizdų animavimas ir sugyvinimas naudojamas kaip jų komunikabilumą suponuojanti technika. Patį atvaizdą traktuoju kaip valdymo pultą, kuriuo valdomi geografiškai nutolę objektai. Panašiai kaip ir animizmo atveju, čia įsteigiama jungtis tarp atvaizdo ir objekto, tad tekste apžvelgiu atvaizdą ir lytėjimą jungiančius projektus. Šiame kontekste analizuojant tarp atvaizdo ir fizinio objekto besiformuojančius ryšius iškyla akivaizdžios paralelės su animistiniu pasaulėvaizdžiu. Be to, tekste aptariu žiūrovo propriocepcijos jutimus „budinančius“ meno kūrinius, kurių pagrindas yra paties žiūrovo atvaizdai ar atspindžiai. Meno kūrinyje žiūrovo atvaizdas skatina stebėtoją panirti į save, keičia jo padėties erdvėje suvokimą ir stimuliuoja propriocepciją. Stebėdamas biosensorinius meno kūrinius, kuriems naudojami biologiniai stebėtojo parametrai, žiūrovas staiga pasijunta esąs visiškai naujoje situacijoje. Meno kūrinys ir žiūrovas, o taip pat gyvoji ir negyvoji materija trumpam tampa ben- dra visuma. Jų bendrumas čia pasireiškia kur kas intensyviau nei ankstesnėse meninės interakcijos situacijose. Kūrinys ir žiūrovas tampa tikru technobiologiniu vienetu. Tokios konfigūracijos rezultatas yra introspektyvus hibridas. Kūrinys formuoja žiūrovo atvaizdą, o žiūrovo elgesys atitinkamai keičia šio atvaizdo parametrus. Kadangi atvaizdas ima betarpiškai perteikinėti žiūrovo elgesį, galima sakyti, jog žiūrovas tampa savo paties medijuotu atvaizdu. Tai galima suvokti kaip paradigmiškai naują situaciją, kurioje išnyksta skirtis tarp stebėtojo ir stebimo objekto, žiūrovo ir meno kūrinio.