Nugalėti skepticizmą: tyriminio vystymo metodologijos link

Santrauka

Straipsnyje aptariama tyriminio vystymo idėja. Toronto universitete, kuriame studijuoju muzikos meno doktorantūrą, ši tema menkai išgvildenta. Čia esu sukūręs „fonuojančio saksofono“ sistemą, kurioje naudoju įvairiais mikrofonais įgarsintą tenorinį saksofoną akustinio grįžtamojo ryšio reiškiniui sukelti ir kontroliuoti. Toronto universiteto DMA programa klasifikuojama kaip „profesionali“, tad mano sumanymas grįsti disertaciją saksofonu valdomu grįžtamuoju ryšiu buvo sutiktas gana skeptiškai. Taip nutiko ne todėl, kad sistema pasirodė neįdomi, o todėl, kad kūrybinė praktika disertacijos tyrimo veikloje laikoma netikslinga.

Todėl siekdamas įtvirtinti savo tyriminio vystymo projektą kaip teisėtą akademinio tyrimo formą ir drauge norėdamas sukurti originalų muzikos tyrimo modelį iškėliau du tyrimui svarbius klausimus: 1) kada kūrybinė praktika tampa tyrimu? ir 2) kokie turėtų būti kūrybinės praktikos kaip tyrimo dalies metodai? Atsakydamas į pirmąjį klausimą ir remdamasis atitinkama literatūra demonstruoju, jog tyrimo vystymas yra žinių generavimo forma, papildanti įprastinius akademinio tyrimo būdus. Atsakydamas į antrąjį klausimą aptariu dvi tyrimui aktualias metodologijas ir lygindamas jas tarpusavyje konstruoju originalią „problemos–praktikos–egzegezės“ prieigą. Straipsnį užbaigiu išsamiai aptardamas, kaip ši metodologija taikoma mano tyrime.

Šiuo tekstu siekiu apibūdinti praktinį modelį, kuris meniniu tyrimu užsiimantiems studentams padėtų disertacijose integruoti jų praktinę veiklą ir įteisinti tyriminio vystymo idėją muzikos edukacijos programoje tiek Kanados universitetuose, tiek kitur.