Kaip literatūrinis rašymas gali prisidėti prie neliteratūrinių diskusijų: fiktokritinis rašymas meniniame tyrime

Santrauka

Literatūriškai kritiškas rašymas yra apibrėžiamas kaip tarpdisciplininė praktika, kuria siekiama „ištrinti ribas tarp literatūriškumo, faktiškumo ir teoretiškumo“. Šis eksperimentinio rašymo būdas gali sustiprinti esamą meno kritikos, o ypač meninio tyrimo, diskursą. Patirties šioje srityje įgijau literatūrinę kalbą vartodamas savo daktaro disertacijai ir suteikdamas jai romano pavidalą. Akademinėje literatūroje dar nėra tyrimų, kuriuose būtų aptariamas kūrybinio rašymo principų naudojimas meniniam tyrimui (literatūriškai kritiškas rašymo būdas yra plačiai naudojamas ir studijuojamas kitose humanitarinėse disciplinose, jis itin populiarus Australijoje ir Kanadoje). Šiame tekste analizuojama, kaip rašymui gali pasitarnauti išėjimas anapus konstatyvinės teksto funkcijos, ir aptariama, kaip performatyvioji rašymo prigimtis gali būti panaudojama meninio tyrimo labui.

Čia aptariu tris kūrinius, kurie padeda atskleisti literatūriškai kritiško rašymo ypatybes: Berto Danckaerto Priedus, Barbaros Browning Dovaną ir Katrinos Palmer Tamsųjį objektą. Visi šie kūriniai yra romano forma parašyti ir į meno kūrinius integruoti meninio tyrimo darbai (du iš jų yra daktaro disertacijos). Drauge šiame tekste pateikiu ištrauką iš savo romano Romano fantazija (jis yra ir mano daktaro disertacijos dalis) tikėdamasis, kad skaitytojui tai leis susidaryti aiškesnį vaizdą apie literatūriškai kritiško rašymo poveikį ne iš aprašymo, o iš konkretaus pavyzdžio.