Praktika kaip tyrimo simptomas
DOI:
https://doi.org/10.37522/aaav.109.2023.159Reikšminiai žodžiai:
tyrimas, praktika, simptomas, Jacquesas Lacanas, filosofija, kūrybaSantrauka
Šiame straipsnyje gvildenami įvairiose kūrybinėse sferose ir disciplinose iškylantys sunkumai nusakant skirtumą tarp „grynosios praktikos“ ir to, ką galima būtų vadinti „į tyrimą orientuota praktika“. Jei praktikos kaip tyrimo formos samprata yra visuotinai priimta, ypač gamtos moksluose, tai meno srityje ją suvokiant kyla nemažai painiavos. Straipsnyje bandoma aiškiai apibrėžti praktiką kaip tyrimą, nusakyti bet kurios tyrimu laikomos praktikos savybes ir atsakyti į klausimą, kaip šios savybės skiriasi nuo grynosios praktikos bruožų. Esminis klausimas apibrėžiant praktiką kaip tyrimą yra tai, kaip praktika sąveikauja su tyrimu. Teigiama, jog šio klausimo negvildenanti praktika negali būti naudinga tyrimo procesui. Trumpai tariant, tam, kad praktika taptų tyrimu, reikalingas tam tikras gebėjimas kurti žinias. Straipsnio išeitinė probleminė pozicija yra antagonizmas tarp praktikos ir tyrimo. Jie atskiriami vienas nuo kito siekiant aiškiau suprasti jų unikalius bruožus ir juos apibrėžti. Praktikoje tikimės apčiuopti užslėptą episteminį atsaką. Šia prasme tyrimas reiškiasi praktikos pavidalu tik tais atvejais, kai jis akademiniais kriterijais besivadovaujantiems tyrėjams neprieinamas tiesiogiai. Tik pripažinę šį iš pažiūros neįmanomą praktikos sąryšį su tyrimu, galėsime sėkmingai už- siiminėti jais abiem.
