Nuo tarpdiscipliniškumo link transdiscipliniškumo mene ir moksle: meninio tyrimo ir meno doktorantūros prielaidos

Santrauka

Šiame straipsnyje keliama santykio tarp meninio tyrimo ir įvairių discipliniškumo formų problema ir siekiama apibrėžti meno doktorantūros prielaidas. Tai atliekama sprendžiant išsikeltus uždavinius: atskirai apibrėžiant tarpdiscipliniškumą mene ir moksle, ieškant sąsajų tarp jų, bandant pažvelgti, kaip situaciją keičia postdiscipliniškumas ir transdiscipliniškumas. Galiausiai aptariamos meninio tyrimo galimybės tapti meno ir mokslo praktikų jungiamąja erdve.

Šis straipsnis atskleidžia, kaip Lietuvoje ir aplinkiniuose kontekstuose kito tarpdiscipliniškumo samprata ir kokioje santykio su mokslu ir menu stadijoje ji atsidūrė. Straipsnyje analizuojama, kaip meninis tyrimas, nebūdamas disciplina, gali tapti meno doktorantūros pagrindu, drauge išlaisvindamas meno doktorantūrą nuo humanitarinių mokslų doktorantūrų tradicijų ir disciplinų. Be to, keliama prielaida, kad meno doktorantūra yra transdisciplininės prigimties ir gali tarpusavyje suderinti skirtingų tradicijų doktorantūrų požymius (ne tik humanitarinių, bet ir socialinių ar net gamtos mokslų). Drauge nagrinėjamas klausimas, kiek meno doktorantai turi ir gali sekti kitų disciplinų doktorantų tradicijomis (menotyra ar filosofija, tai iki šiol daryta dažniausiai), o kiek konstruoti savo kelius, kad ir kokie multidisciplininiai brūzgynai jiems trukdytų. Postdiscipliniškumo logika ir galimybės bendradarbiauti čia tampa vienais iš svarbiausių akcentų. Galiausiai iškeliama mintis, kad meninis tyrimas galėtų tapti meno doktorantūros pagrindu ir lygiagrečia tyrimo paradigma kitoms tyrimų tradicijoms.