Modernizmo šaltiniai ir kontekstai Vilniaus tarpukario dailėje

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Straipsnyje bandoma apibrėžti „Vilniaus modernizmo“ sąvoką ir jos ankstyviausias apraiškas įvairiose, net prieštaringose formuluotėse. Identifikuojami moderniojo meno pokario Vilniuje šaltiniai ir meniniai, istoriniai bei ideologiniai Vilniaus modernizmo kaip dinamiškai kintančio fenomeno kontekstai – nuo vėlyvojo simbolizmo ir neoklasicizmo iki grynai avangardinio meno. Tyrime atsižvelgiama į originalius teoretinius pareiškimus / manifestus, meno kūrinius bei jų tuometines interpretacijas.

Pokario Vilniuje vyravo trys skirtingos moderniojo meno versijos: 1) kaip latentinė, tačiau itin efektyvi visaapimanti vizualinės (ir verbalinės) propagandos formuluotė, susiformavusi Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo (Janas Bułhakas, Ferdynandas Ruszczycas ir kiti Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto profesoriai); 2) kaip asimiliuotas to paties periodo Sankt Peterburgo klasicizmas kolektyvinėje sąmonėje, išsivystęs į „Vilniaus mokyklą“ ir atitinkamą istoricizmą; 3) kaip grynai avangardinis ir universalus reiškinys, kadangi rėmėsi tiek Vakarų, tiek Rusijos šaltiniais. Pastaroji traktuotė buvo atmesta lokaliai kaip pernelyg radikali – jai buvo primetama „meninio bolševizmo“ (kad ir ką tai turėjo reikšti) stigma, nors Władysławas Strzemińskis griežtai atsiribojo nuo to meto sovietinio meno ir aršiai kritikavo jo kūrėjus. Pirmoji Naujojo meno paroda Vilniuje buvo pirma ir tuo pačiu paskutinė avangardiškos modernybės apraiška 3 deš. Vilniuje. Svarbu pabrėžti, kad joje buvo labai aiški nuoroda į tradiciją. Joje galima buvo aptikti įvairių meninių, istorinių ir ideologinių dinamiškai besikeičiančio Vilniaus modernizmo kontekstų – nuo istoricizmo ir neoklasicizmo iki svarbaus avangardinimeno epizodo.