Henrykas Kuna ir Tymonas Niesiołowskis: naujos kryptys XX a. 4 deš. Vilniaus mene

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Tapytoją Tymoną Niesiołowskį (1882–1965) ir skulptorių Henryką Kuną (1879–1945) būtų galima laikyti ryškiausiomis asmenybėmis XX a. 4 deš. Vilniaus meno scenoje. Jie buvo susiję tiek kūrybinio bendradarbiavimo, tiek ir asmeninės draugystės ryšiais (būtent Niesiołowskis 1945 m. pervežė jau mirtinai sergantį Kuną į Torunę, kur jie kartu dalyvavo Dailės fakulteto atidaryme naujai įkurtame Mikalojaus Koperniko universitete). Jų kūryba bei pedagoginė veikla Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete prisidėjo prie savotiško XX a. 4 deš. Vilniaus mene įvykusio pavėluoto avangardinio meno atgimimo. Jų veikla paskatino atsinaujinti visą Vilniaus meno mokyklą, kuri jungė klasikines Ferdynando Ruszczyco ir jo sekėjų propaguotas tradicijas su Paryžiaus bei kituose Europos meno centruose vystytomis šiuolaikinio meno tendencijomis ir kryptimis. Niesiołowskis buvo žinomas kaip progresyvus menininkas (jaunystėje jis bendradarbiavo su formistais ir grupe „Ritmas“) ir savo originalia kūryba inspiravo ištisą tapybos kryptį. Dailės fakulteto Skulptūros katedroje 4 deš. įvyko svarbus posūkis. Anksčiau, vadovaujant Bolesławui Balzukiewicziui, katedroje vyravo akademizmas ir inovatyviomis kryptimis net nekvepėjo. Tačiau paskyrus Kuną ypatinguoju profesoriumi ir jam perėmus Skulptūros katedros vadovo pareigas, edukacinė programa ėmė keistis. Tai leido jaunie- siems skulptoriams identifikuoti savo kūrybą su įvairiomis moderniosios plastikos kryptimis. Nei Niesiołowskis, nei Kuna nepriklausė vietiniam Vilniaus menininkų ratui (Niesiołowskis į Vilnių iš Zakopanės atvyko 1926 m., o Vilniuje dirbęs Kuna tebegyveno Varšuvoje), tad jų asimiliacija Vilniaus kultūroje, ypač konservatyvesniuose jos ratuose, anaiptol nebuvo lengva ir paprasta. Be kitų dalykų, tą iliustruoja dramatiška Adamui Mickiewicziui skirto paminklo lemtis – šis Kunos pasiūlytas projektas taip ir liko nebaigtas. Tokie konfliktai ir prieštaravimai liudija apie sudėtingą lenkiškojo laikotarpio Vilniaus meninės kultūros situaciją. Ši kultūrinė situacija anaiptol nebuvo vienpusė ir integrali – joje reiškėsi įvairios grupės ir kryptys, o neįprastų ir vietinei sąmonei svetimų kūrinių recepcija buvo itin problemiška.