Spontaniški Baltijos šalių dizainerių susitikimai parodose XX a. 9–10 deš. sandūroje: performatyvumo sampratos ir eksperimentinių dizaino praktikų transformacijos

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos dvi dizaino parodos, vykusios lūžio periodu – XX a. 9 deš. pabaigoje. Tai 1988 m. Klaipėdoje surengta artdizaino paroda Neon–88 ir Erdvė ir forma V (Ruum ja Vorm V), vykusi Taline 1989–1990 m. Nors abi parodos surengtos panašiu laikotarpiu ir jose dalyvavo dizaineriai iš visų trijų Baltijos šalių, jų organizacinės struktūros, dalyvių sudėtis ir eksponatai iš esmės skyrėsi. Abiejų parodų sąsajas atskleidžia dviejų latvių dizainerių – Uģio Piešiņio (g. 1958) ir Vario Dzērvės (g. 1961) – dalyvavimas ir lietuvių dizaino tyrėjos Laimos Cieškaitės-Brėdikienės (1936–2012), mačiusios abi parodas, liudijimai.

Neon–88 buvo naujo tipo paroda, kurią finansavo dar sovietinės sistemos institucijos, tačiau pati iniciatyva kilo „iš apačios“ ir buvo įgyvendinta jaunųjų dizainerių pastangomis. Tuo tarpu Estijos meno fondo organizuota Erdvė ir forma V turėjo ilgametes tradicijas, tik penktą kartą surengta paroda jau atspindėjo bandymą pertvarkyti esamas struktūras.

Lygindamos abi parodas, straipsnio autorės remiasi interviu metodu, padedančiu rekonstruoti vizualinius naratyvus, parodų dalyvių sudėtį, organizacines aplinkybes ir menines praktikas. Analizė grindžiama dalyvių prisiminimų rekonstrukcijomis, kurios vertinamos kritiškai ir interpretuojamos iš šiuolaikinės perspektyvos. Straipsnyje nagrinėjami atskirų Baltijos šalių dizainerių ir institucijų tarpusavio ryšiai, susiformavę šių dviejų parodų kontekste, siekiant išsiaiškinti kintančias „Baltijos dizaino“ sampratas. Spontaniškumas, kaip abi parodas jungiantis organizacinis ir vadybinis principas, ne kartą išryškėjo interviu metu. Straipsnio teorinis diskursas paremtas ir Lietuvos meninį gyvenimą sovietmečio pabaigoje bei Nepriklausomybės pradžioje tyrinėjusios Skaidros Trilupaitytės įžvalgomis apie „pakilumą“ ir „spontanišką pasiryžimą“. Tuo tarpu performatyvumo bei eksperimentiškumo aspektai išryškėjo analizuojant dizaino kūrinius ir tyrimo metu atrastas fotografijas.

Vertinant šių parodų reikšmę, galima teigti, kad Neono simpoziumas buvo lokalesnio pobūdžio projektas, likęs vienkartiniu įvykiu. Vis dėlto platesniame istoriniame kontekste jis atskleidė svarbius Lietuvos dizaino lauko pokyčius. Tai liudija kuratorės L. Cieškaitės-Brėdikienės vaidmuo, artdizaino objektų dominavimas funkcinio ir industrinio dizaino atžvilgiu bei performatyvumo raiška, ypač išryškėjusi kuriant parodos plakatą. Abi parodas vienija orientacija į eksperimentines menines praktikas. Daugelį jų eksponatų būtų galima laikyti meno objektais. Panašiai ir su jų dalyviais: dalis save siejo ne vien su dizaino sritimi, bet apibrėžė save kaip menininkus, architektus ar interjero dizainerius.

Talino paroda Erdvė ir forma V pirmą kartą tapo tarptautine, nes, be lietuvių, latvių ir estų, buvo pakviesti ir suomių dizaineriai. Nors abi parodos vyko permainų laikotarpiu ir tiesioginių politinių nuorodų aptinkama nedaug, vis dėlto galima įžvelgti tam tikrą kritiškumą bei išsilaisvinimo iš buvusios okupacinės sistemos ženklus. Aptariamos parodos atskleidžia naujas tendencijas, rodančias, kaip dizaineriai ir dizaino praktikos reagavo į poreikį iš naujo apibrėžti savo tapatybę, įsitvirtinti besikeičiančiame kultūriniame lauke ir įveikti sovietinės sistemos nulemtą izoliaciją.