Sovietinių dailės kombinatų ištakos ir genezė Baltijos šalyse

Santrauka

Sovietiniu laikotarpiu meninė veikla buvo griežtai kontroliuojama valstybės Sovietų režimas aktyviai išnaudojo meną kaip minkštosios galios priemonę, siekdamas įsitvirtinti okupuotuose kraštuose. Todėl įvairios dailės sritys buvo sujungtos į vieną valstybės kontroliuojamą institucinę sistemą – dailės kombinatus. Šios įmonės apėmė profesionalųjį ir liaudies meną, didelius projektus ir masinę taikomosios dailės dirbinių gamybą. Dailės kombinatai buvo pajėgūs parengti visą organizacijos ar renginio vizualinį apipavidalinimą – nuo monumentalių kūrinių iki nedidelių grafinio dizaino darbų. Straipsnyje aptariamos sovietmečiu veikusių Baltijos šalių dailės kombinatų ištakos ir genezė.

Analizuojant šių institucijų veiklą, pirmiausia iškilo termino kombinatas vertimo į anglų kalbą problema. Įvairiuose šaltiniuose jis verčiamas skirtingai. Gamybinį susivienijimą reiškiantis terminas kombinatas aptinkamas tik buvusiose SSRS okupuotose ar kontroliuotose teritorijose, kur veikė tokio pobūdžio sovietinės ideologijos sukurtos struktūros. Tai rodo, kad sukurtam terminui būdinga laikmečio, politinės santvarkos ir vietos specifika.

Baltijos šalyse per pirmą sovietų okupaciją 1940 m. pradėtas privačios nuosavybės nacionalizavimas. Po reokupacijos 1944 m. sovietai tęsė pradėtus nacionalizavimo procesus – stambias bei smulkias įmones, fabrikus ir dirbtuves jungė į stambesnius gamybinius vienetus, kuriuos pavadino gamybiniais kombinatais. Po Antrojo pasaulinio karo SSRS ir okupuotose Baltijos šalyse veikė įvairių valstybinių pramonės šakų (tekstilės, maisto, baldų ir pan.) kombinatai, taigi buvo įkurti ir vadinamieji dailės kombinatai. Tai atskleidžia sovietų režimo požiūrį į dailę, kuri prilyginta kitoms pramonės šakoms, o meno gamyba integruota į ekonominį lauką. Kaip taikliai mini kultūros istorikė Galina Jankovskaja, tai buvo ekonominis meno mechanizmas, kuriame persipynė politinis, ideologinis, ekonominis ir kūrybinis dėmenys.

Pritaikius Sovietų Rusijoje veikusio „Vsekochudožnik“ (veikė 1928–1953) modelį, pirmosios sovietų Baltijos šalių okupacijos laikotarpiu buvo įkurti dailės darbuotojų kooperatyvai, reokupavus – dailės kombinatai. Lietuvos SSR veikė trys „Dailės“ kombinatai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, Latvijos SSR – du „Māksla“ (liet. dailė) kombinatai Rygoje ir Liepojoje, Estijos SSR – taip pat du „Ars“ (liet. dailė) kombinatai Taline ir Tartu. Visų trijų Baltijos šalių dailės kombinatų struktūra ir veiklos kryptys iš esmės buvo vienodos. Juose veikė vadinamoji kūrybinių darbų grupė ir pramoninių masinės gamybos dirbinių grupė. Kūrybinių darbų grupės cechuose buvo įgyvendinami dideli projektai: įrengiami visuomeninių pastatų interjerai, kuriamas eksterjerų dekoras, apipavidalinami šventiniai renginiai, parodos, muziejų ekspozicijos ir pan. Pramoninių, masinei gamybai skirtų dirbinių grupės cechuose (odos, keramikos, juvelyrikos ir kt.) buvo gaminami autoriniai mažo ir didelio tiražo dirbiniai.

Baltijos šalyse dailės kombinatų veikla buvo neatsiejama nuo sovietinio režimo politinio, ekonominio ir ideologinio konteksto. Kaip ir kitų pramonės šakų gamyklos, dailės kombinatai įkurti nacionalizavus tarpukariu veikusias privačias įmones ir dirbtuves, pasinaudojant jų gamybine baze, patalpomis ir žmogiškaisiais ištekliais. Tokios didelės organizacinės struktūros buvo tinkamos sovietų valdžiai siekiant įgyvendinti planinę ekonomiką, panaikinusią privačią nuosavybę; valstybė nustatydavo produktų asortimentą, pardavimo kainas ir atlygį. Dailės kombinatai visose trijose Baltijos šalyse veikė pagal tuos pačius principus ir atliko tas pačias funkcijas. Jų vykdoma kūrybinė ir gamybinė veikla buvo griežtai prižiūrima ir kontroliuojama valstybinių institucijų. Taigi darytina išvada, kad dailės kombinatai, sukurti pagal vieningą sovietinio režimo modelį, buvo vienas iš ideologinės propagandos instrumentų, skirtų sovietų valdžiai įtvirtinti okupuotose Baltijos šalyse.