Ar tikrai XX a. 7 ir 8 dešimtmečiai buvo Lietuvos tapybos aukso amžius?

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama lietuvių tapyba nuo 1965 m., kai Maskvoje buvo surengta Baltijos šalių dailės paroda, kuri, ko gero, įžiebė idėją rengti bendras Estijos, Latvijos ir Lietuvos parodas be Maskvos. Estijoje tai padėjo atsirasti Talino grafikos trienalei (1968), Lietuvoje – Vilniaus tapybos trienalei (1969), o Latvijoje – Baltijos šalių akvarelės trienalei (1968) ir Rygos skulptūros kvadrienalei (1972).

Lietuvių tapybos tyrimo laikotarpis yra iki 1987 m., kai įvyko 7-oji Vilniaus tapybos trienalė. Tyrinėjamas Lietuvos oficialiosios dailės pristatymas Baltijos šalių, t. y. Vilniaus tapybos trienalių ir Lietuvos tapybos kanono, kontekste. Šiuo laikotarpiu susiformavo oficialiosios tapybos elitas, kurio vaidmuo, kūrybiniai siekiai ir rezultatai aptariami straipsnyje. Tarp pastarosios dailės atstovų buvo talentingų tapytojų, o bendrose jų kūrybos trajektorijose yra meniškai sėkmingų kūrinių, nepaisant jų nepriimtinos ideologijos. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tapybos istorijai svarbius XX a. antros pusės dailės kūrinius, eksponuotus Vilniaus tapybos trienalėse, tačiau beveik nepatraukusius tuomečių kritikų dėmesio, išsprūdusius iš recenzijų ir kitų tekstų.