Išraiškinga, intelektualu ir tai, kas tarp jų: lietuviai, estai ir latviai sovietmečio Vilniaus tapybos trienalėse

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas Vilniaus tapybos trienalių (1969–1987) vaidmuo formuojant Estijos, Latvijos ir Lietuvos tapybos sampratą vėlyvuoju sovietmečiu. Nors retrospektyviai šios parodos dažnai interpretuojamos kaip Baltijos šalių solidarumo arba pasipriešinimo sovietinei kultūrinei hegemonijai išraiška, straipsnyje teigiama, kad svarbiausia jų funkcija buvo sukurti lyginamąją sistemą, padėjusią apibrėžti trijų „Pabaltijo respublikų“ menines tapatybes per jų tarpusavio santykį.

Tyrimas grindžiamas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje publikuotų parodų recenzijų analize. Užuot sutelkus dėmesį į ideologinį turinį ar politines potekstes, nagrinėjama, kaip meno kritikai apibūdino ir vertino trijų nacionalinių tapybos mokyklų meninius bruožus ir kaip šie apibūdinimai kito per septynias 1969–1987 m. surengtas trienales. Analizė atskleidžia, kad jau ankstyvuoju laikotarpiu susiformavo stebėtinai stabilus stereotipinių apibūdinimų rinkinys, kuris iš esmės nekito visą aptariamą laikotarpį. Estų tapyba nuosekliai sieta su racionalumu, intelektualumu, santūrumu ir formaliais eksperimentais, lietuvių – su ekspresyviu potėpiu, emociniu intensyvumu, spalvingumu ir tapybiškumu, o latvių tapyba dažniausiai apibūdinta kaip užimanti tarpinę poziciją tarp šių dviejų polių ir pasižyminti profesionalumu, dekoratyvumu bei stilistine įvairove.

Straipsnyje parodoma, kad šie skirtumai atspindėjo ne tik meninėje praktikoje išryškėjusias tendencijas, bet ir skirtingas estetines vertybes, vyravusias kiekvienoje respublikoje. Lietuvių kritikai pirmenybę teikė emocinei raiškai ir tapybiškumui, o Estijos – labiau vertino konceptualų aiškumą, struktūrinį tikslumą ir intelektinį gilumą. Todėl tie patys meniniai bruožai vienoje šalyje galėjo būti vertinami palankiai, o kitoje – kritiškai. Latvijos kritikai dažnai užėmė tarpinę poziciją, tačiau kartu laikėsi savitos vertinimo sistemos.

Ypatingas dėmesys skiriamas ketvirtajai Vilniaus tapybos trienalei (1978), kuri tapo lūžio tašku lietuvių meno raidoje dėl kartų kaitos ir institucinių konfliktų, kilusių atrenkant kūrinius parodai. Nors Lietuvos kritikai šią trienalę vertino kaip reikšmingo atsinaujinimo ženklą, Estijos recenzentai joje daugiausia įžvelgė tęstinumą ir sąstingį, taip atskleisdami skirtingas Baltijos šalyse vyravusias kritines perspektyvas. XX a. 9 deš. kritikai vis dažniau reflektavo nusistovėjusių interpretacinių modelių ribotumą, tačiau ir toliau rėmėsi nacionalinėmis tipologijomis, nepaisydami vis didesnės meninės raiškos įvairovės.

Straipsnyje daroma išvada, kad nacionalinių stereotipų tęstinumą lėmė tiek trienalių organizacinė struktūra, pagal kurią kiekvienos respublikos ekspozicija buvo pristatoma atskirai, tiek formalistinės meno kritikos tradicija, paveldėta iš XIX a. nacionalinių mokyklų sampratos. Užuot vien dokumentavę meninius skirtumus, kritikai juos aktyviai konstravo pasitelkdami tarpusavio lyginimus. Todėl Vilniaus tapybos trienalės tapo svarbia Baltijos šalių meninio tapatumo derybų erdve, kurios kritiniame diskurse dažniau buvo pabrėžiama konkurencija ir skirtumai nei solidarumas ar bendra kultūrinė patirtis.