Kaip nusileisti ant žemės? Įsižeminimo praktikos Aurelijos Maknytės darbuose
DOI:
https://doi.org/10.37522/aaav.121.2026.353Reikšminiai žodžiai:
Žemė, Aurelija Maknytė, hibridizacija, atmintis, įrašymas, tarprūšinis bendradarbiavimasSantrauka
Straipsnyje analizuojamos įsižeminimo praktikos Aurelijos Maknytės meno kūriniuose ir meniniuose projektuose. Įsižeminimas suprantamas kaip naujai kuriamas santykis su Žeme, kuri šiame straipsnyje reiškia ir planetą, ir teorinį konceptą, ir realią vietą, kuri iškyla meno kūriniuose ar kartu leidžia meno kūriniams pasirodyti. Maknytės menininiai projektai laikomi įsižeminimo praktikomis keliais aspektais: pirma, šiomis praktikomis siekiama įveikti gamtos ir kultūros perskyrą bei kurti hibridus ir chimeras; antra, įsižeminimas reiškiasi atminties įrašymo ir perrašymo veiksmais, kurie atveria transindividualią ir transgeneracinę temporalumo dimensiją; trečia, įsižeminimas reiškiasi per tarprūšinio bendradarbiavimo praktikas, kurios susieja stebėtoją su kitomis gyvybės rūšimis ir leidžia pažvelgti į Žemę iš nežmogiškos perspektyvos. Taip kuriamas naujas santykis su Žeme, kuris leidžia kritiškai persvarstyti teoriniame diskurse kuriamas perskyras tarp globalizacijos ir antropoceno, arba tarp globalaus Žemės vaizdinio ir Žemės kaip planetos. Remiantis Dipesho Chakrabarty ir Bruno Latouro mintimis, Žemę siūloma apsvarstyti kaip asambliažą, kuriame persikloja geologinis, biologinis ir technologinis laikiškumas. Žemė suvokiama kaip įžemintų ir įsižeminusių gyventojų buveinė, kurioje koegzistuoja biologinės simbiozės, technologiniai hibridai ir naujos transindividualios subjektyvumo formos. Meno kūrinys tampa šio transindividualaus subjektyvumo medija, steigiančia įsižeminimą kaip naują ontologinį egzistavimo būdą.
Atsisiuntimai
Publikuota
Kaip cituoti
Numeris
Skyrius
Kategorijos
Licenzija
Autorių teisės (c) 2026 Audronė Žukauskaitė

This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.