Kūrybiškumas ir vaizduotė kaip kultūrinės vertybės Europos visuomenėse: skirtingų kartų perspektyva

Santrauka

Kūrybinis intelektas vis dažniau laikomas viena svarbiausių ateities asmeninių kompetencijų. Tačiau kūrybiškumas veikia ne tik individualiu, bet ir kolektyviniu lygmeniu, nes sociokultūrinė aplinka gali jį tiek skatinti, tiek riboti, formuodama tam tikras pasaulėžiūras ir nukreipdama kūrybines praktikas į konkrečias veiklos sritis. Šiame procese esminį vaidmenį atlieka kultūrinės nuostatos, vertybės, įsitikinimai ir tradicijos, kurios daro įtaką visuomenės suvokimams ir orientuoja individualų elgesį. Todėl socialinių ir kultūrinių kūrybiškumo prielaidų tyrimas tampa reikšminga mokslinių tyrimų sritimi.

Pripažįstant kūrybiškumą kaip vieną iš pagrindinių ateities visuomenių konkurencinio potencialo dimensijų, šiame straipsnyje analizuojama, kaip skirtingos Europos visuomenės suvokia vaizduotę kaip žmogaus gebėjimą, kurį galima ugdyti ir plėtoti. Remiantis Europos vertybių tyrimo duomenimis, nagrinėjamos visuomenės nuostatos dėl vaizduotės svarbos, analizuojama jų kaita 1990–2021 m. laikotarpiu ir vertinami socialiniai bei demografiniai skirtumai tarp gyventojų grupių. Gauti rezultatai rodo augantį vaizduotės ir kūrybiškumo pripažinimą visuomenėje analizuojamu laikotarpiu, atspindintį gilias kultūrines transformacijas, susijusias su saviraiškos vertybių stiprėjimu šiuolaikinėje Europoje. Vis dėlto vaizduotei teikiama svarba reikšmingai skiriasi tarp šalių ir socialinių grupių, apibrėžiamų pagal amžių, išsilavinimą, profesinį statusą, urbanizacijos lygį ir pajamas. Šie skirtumai atskleidžia struktūrines nelygybes kultūrinėse prielaidose, kurios lemia žmonių galimybes visapusiškai realizuoti savo kūrybinį potencialą. Vakarų Europos šalys nuosekliai labiau akcentuoja vaizduotės ugdymą vaikystėje, palyginti su Rytų Europos visuomenėmis, kurių kultūroje ryškų pėdsaką paliko posocialistinė patirtis. Be to, reikšmingi skirtumai pasireiškia ir visose analizuotose