„Se compran colchones…“: neoficialus darbas ir šiuolaikinis Meksikos menas

Santrauka

Straipsnyje analizuojama, kaip formavosi Meksikos neoficialus darbas – nereguliuojamo, nestabilaus darbo sistema, kurioje dalyvauja daugiau nei pusė šalies darbo jėgos, ir kaip ji atsispindėjo šiuolaikiniame Meksikos mene nuo XX a. 8 deš. iki šių dienų. Pradedant „Los Grupos“ kolektyvais, menininkai atmetė institucinį elitizmą ir viešąsias erdves pavertė kolektyvinių veiksmų platformomis. Tokios grupės kaip „Grupo Suma“, „Fotografos Independientes“ ir „Tepito Arte Acá“ nutiesė naujus tiltus tarp meno ir miesto darbininkų klasės gyvenimo, tiesiogiai perkeldamos neoficialios ekonomikos estetiką bei socialinę-politinę tikrovę į gatvės erdves.

Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio tokie menininkai kaip Eduardo Abaroa ir Francis Alÿs tęsia šias tradicijas. Pasitelkdamas kasdienę Meksikos tianguis (gatvės turgaus) materialiąją kalbą, Abaroa kūrinyje Obelisco roto portátil para mercados ambulantes permąsto monumentaliąją modernistinę skulptūrą, kritiškai reflektuodamas eko nominio nestabilumo idėjas. Alÿs darbai – pavyzdžiui, Turista bei bendradarbiavimas su rotuladores (iškabų piešėjais) – ištrina ribas tarp konceptualaus meno ir neoficialios prekybos, tačiau kartu kelia etinius klausimus apie matomumą ir autorystę, nes darbininkų indėlis pasaulinėje meno sistemoje dažnai lieka neįvardytas.

Kitokį posūkį žymi Mauricio Limón de Leónas, kurio kūryba grindžiama etiškomis, ilgalaikėmis bendradarbiavimo praktikomis su neoficialiais darbininkais, pavyzdžiui, jo dešimtmetį trukusia partnerystę su El Flama – automobilių stiklų plovėju iš Iztapalapos. Tokiuose darbuose kaip El Coro Bizco Merolico ir Hey You Listen to Me Limón de Leónas parodo, kad neoficiali ekonomika pasižymi sudėtingomis savireguliacijos ir kolektyvinėmis struktūromis, kurios kvestionuoja supaprastintus nestabilumo darbo rinkoje įvaizdžius ir priešinasi išnaudojančiai estetikai, dažnai marginalizuotą darbą paverčiančiai preke.

Tirdamas neoficialaus darbo ir meninės praktikos sąveiką, straipsnio autorius siūlo naują šiuolaikinio Meksikos meno analizės perspektyvą ir parodo, kaip šio santykio pokyčiai formuoja dabartinius socialinius įsipareigojimus šiame sektoriuje.