Tai, ką sukuriame. Ieškant sąsajų tarp menininko kuratoriaus darbo ir bendradarbiavimo tinklų kaip nematerialios veiklos formos XX a. 9 dešimtmečio Latvijoje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama menininko kuratoriaus padėtis ir vaidmuo vėlyvuoju sovietiniu laikotarpiu, akcentuojant bendradarbiavimo tinklų kūrimą kaip neretai pamirštamą meninės veiklos aspektą, interpretuojamą per nematerialios veiklos perspektyvą. Menininkas kuratorius prisidėjo prie naujų meno parodų rengimo, pristatymo ir reprezentacijos formų Latvijoje, kartu reaguodamas į platesnius XX a. 9 deš. socialinius-politinius pokyčius. Kaip atvejo analizė straipsnyje nagrinėjamas kūrybos namų (latv. jaunrades nami, rus. dom tvorčestva) vaidmuo. Šie namai priklausė iš centro administruojamoms valstybės institucijoms, tokioms kaip Dailės fondas ir SSRS menininkų sąjunga. Siekdama iliustruoti kūrybos namų specifiką Latvijoje, straipsnio autorė nagrinėja Jūrmalos kūrybos namus „Dzintari“. Ši institucija atliko svarbų vaidmenį vystant menines praktikas, suteikdama prieigą prie nematerialių veiklos aspektų – draugysčių, artimų ryšių ir mentorystės. Straipsnyje keliami svarbūs klausimai: kodėl kūrybos namai buvo svarbūs menininko kuratoriaus darbui? kaip menininkai naudojosi kūrybos namų teikiamomis galimybėmis kurti bendradarbiavimo tinklus? Analizei pasirinktas parodų ciklas Gadījums, kuris vyko įvairiose Rygos lokacijose 1985, 1986, 1987 ir 1988 metais.

Autorė teigia, kad bendradarbiavimo tinklų kūrimo, meninės veiklos ir kuratorystės sąsają atskleidžia nemateriali praktika, kurios kontekstuose menininkai ieškojo paramos ir profesinio tobulėjimo galimybių. Vietiniai, nacionaliniai ir tarptautiniai tinklai suteikė įvairias galimybes, leidžiančias menininkams vystyti savo kūrybines praktikas, pristatyti savo darbus parodose arba kitais formatais ir kurti formalias bei neformalias santykių ir bendrystės struktūras. Kūrybos namai vaidino labai svarbų vaidmenį skatinant šias praktikas – jie veikė kaip erdvės, palaikančios ir stiprinančios meninę produkciją bei įvairias veiklos formas. Tai taip pat leido menininkams žengti į kuratorystės sritį. Straipsnyje minėti aspektai analizuojami per parodų ciklą Gadījums, kuris iliustruoja, kaip bendradarbiavimo tinklų kūrimo formos evoliucionavo į parodų formatus, menininkams ieškant naujų ir tinkamų būdų saviraiškai ir autonomijai įgyvendinti. Šie pastebėjimai patvirtina ir pagrindinę straipsnio tezę: kuratorystė vėlyvuoju socializmo laikotarpiu gali būti vertinama kaip įvairi ir besiplečianti praktika – eksperimentinė, žaisminga ir stimuliuojanti, dažnai inicijuojama pačių menininkų.