Link meno ir „automatizmo“ genealogijos

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami meno ir meninės veiklos santykiai su mechanika, automatika, mašinomis ir automatizacija tam tikrose istoriniuose kontekstuose. Tyrimas pradedamas nuo pastebėjimo, kad jau Immanuelis Kantas savo veikale Sprendimo galios kritika pabrėžė ambivalentišką meno santykį su tuo, ką jis vadino „mechanika“. Nors menas aiškiai atskiriamas nuo mechanikos, Kantas pripažino, kad ji neišvengiamai yra meno prielaida. Remiantis šiuo pastebėjimu, straipsnyje analizuojami įvairūs meno santykio su „mechanika“ ir „automatika“ etapai XIX a. pabaigoje ir XX a. Pirmiausia trumpai aptariama XIX a. diskusija dėl fotografijos priskyrimo menui. Toliau straipsnis skirstomas į penkias dalis. Pirmojoje nagrinėjama, kaip dar XX a. pradžioje, gerokai anksčiau nei atsirado kompiuteriai ir DI, meninės kūrybos bei automatikos santykį jau svarstė tiek rusų formalistai, tiek siurrealistai, nors visiškai skirtingais aspektais. Antroje dalyje analizuojami 7 deš. eksperimentai, kuriais buvo mėginama simuliuoti meninį stilių, kartu iškeliant meno automatizavimo idėją. Trečiojoje pristatomos teorinės refleksijos apie neįmanomumą automatizuoti meninę veiklą. Ketvirtojoje apžvelgiama šiandieninė situacija, pasitelkus Halo Fosterio tekstą ir jame pasiūlytą „stiliaus be muziejų“ sąvoką, padedančią suprasti su generatyviuoju DI susijusius naujus procesus. Penktoje, baigiamojoje, dalyje pateikiama trumpa išvada, remiantis menininko Actress (Darreno J. Cunninghamo) kūriniu, sukurtu naudojantis DI sistema „Young Paint“. Straipsnyje teigiama, kad menas susijęs  su mechanika, automatika ir mašinomis, nors jų santykis nuolatinis, bet ir kintantis. Tai pirmasis žingsnis link dar neparašytos meno ir „automatikos“ genealogijos.