Rūpesčio (care, curare) ambivalencijos: solidarumo tinklai ir kuratorinės praktikos kaip kolektyvinio pasipriešinimo forma
DOI:
https://doi.org/10.37522/aaav.118.2025.312Reikšminiai žodžiai:
kuratorinis darbas kaip rūpesčiu pagrįsta veikla, meno kūrinių išsaugojimas, Ukrainos menas, feministinis kuravimas, Asortymentna KimnataSantrauka
Šiame straipsnyje siekiama naujai pažvelgti į kuratorines praktikas ir apibrėžti jas kaip rūpesčio ir solidarumo formas, ypač Ukrainoje vykstančio karo kontekste. Autorės teigia, kad kuravimas nėra vien tik meno pristatymas, bet gali tapti socialiniu įsipareigojimu, palaikančiu kultūros išsaugojimą, bendruomenių gerovę ir pasipriešinimą smurtui. Šiuo požiūriu kuratorystė tampa išgyvenimo ir gijimo įrankiu krizės metu. Įtraukdamos feministinę perspektyvą, autorės pabrėžia, kad kuratorinės praktikos turi atsižvelgti į socialinę, ekonominę ir lyčių galios dinamiką, siekiant kurti labiau įtraukią ir teisingesnę solidarumo praktiką. Straipsnyje taip pat nagrinėjamos nepastovios kuratorių darbo sąlygos ir keliamas klausimas, ar rūpesčiu grindžiamos kuratorinės praktikos gali būti tvarios institucijose, kurios vis labiau priklauso nuo lankstaus išnaudojamo darbo modelių. Aptariama ir įtampa tarp institucinio kuravimo bei bendruomeniškų praktikų „iš apačios“, teigiant, kad pastarosios gali labiau atitikti rūpesčio ir solidarumo filosofiją. Straipsnio ašis – Noros Sternfeld „postreprezentacinio kuravimo“ idėja, pabrėžianti kuratorystę kaip aktyvią, transformuojančią praktiką, kuri kuria erdves solidarumui ir socialiniams pokyčiams, o ne vien tik atstovauja esamoms struktūroms. Tai taip pat leidžia nagrinėti „matomumo ambivalencijas“, t. y. etines komplikacijas, susijusias su tam tikrų klausimų ar grupių matomumo didinimu krizės metu. Be to, autorės remiasi Elkės Krasny mintimis apie kuratorystę kaip „gedulo darbą“, kur kuratorinės erdvės tampa gedėjimo ir gijimo vietomis ne tik dėl žmonių gyvybių netekčių, bet ir dėl kultūros paveldo, ekosistemų bei kitų gyvybės formų praradimo. Galiausiai straipsnyje siūloma pergalvoti kuratorines praktikas kaip rūpesčio ir solidarumo formas, pabrėžiant, kad kuratoriai gali transformuoti kultūros institucijas į pasipriešinimo, gijimo ir kolektyvinio veiksmo erdves krizės metu.
