Kas yra (meno) kūrinys, kuriam rūpi? Žvilgsnis į meninę veiklą institucinės transformacijos kontekste: Marinos Napruškinos ir Caroline Woolard kūrybos atvejis

Santrauka

Caroline Woolard ir Marina Naprushkina yra praktika besiremiančios menininkės, kurių kūryba dažnai priskiriama socialiai įtraukaus meno sričiai, pabrėžiant bendradarbiavimą ir institucines inovacijas. Svarbi jų meninių metodikų dalis – institucijų steigimas ar bendradarbiavimas su jomis. Šiame straipsnyje Woolard ir Naprushkinos požiūriai nagrinėjami platesniame diskurse apie meninių praktikų ir akademinių institucijų bendradarbiavimo dinamiką. Be to, reflektuojama pačių straipsnio autorių patirtis dirbant su šiomis menininkėmis ir tyrinėjant, kaip jų praktikos veikia besikeičiančias meninės veiklos, (meno) kūrinio ir institucinių struktūrų sampratas.

Remiantis dviem Bendradarbiavimo tyrimų centro (CRC) vystomais akademiniais projektais – „Intervenciniai menai“ ir „Europos nepriklausomų meno erdvių ateitis socialiai įtraukaus meno kontekste“ (FEINART), straipsnyje nagrinėjamos rūpesčiu grindžiamos organizavimo praktikos kaip meninės ir institucinės veiklos forma. Atsižvelgiant į daugiakryptį bendradarbiavimą su Naprushkina ir Woolard, situacinis ir eksperimentinis tyrimas straipsnyje konstruojamas tiek metodologiniu, tiek formaliu lygmeniu: dirbant tarpdiscipliniškai ir plėtojant polifoninę analizę per keturių autorių bendradarbiavimą.

Woolard ir Naprushkinos metodai suteikia įžvalgų apie tai, kaip socialiai įtraukus menas perbraižo ribas tarp individualaus kūrybiškumo ir kolektyvinių veiksmų, mesdamas iššūkį tradicinėms meninės produkcijos ir institucinės valdžios struktūroms. Analizuojant rūpesčio, darbo ir institucinės formos sąveikas, straipsnyje atskleidžiama, kaip šių menininkių veikla institucinės transformacijos kontekste gali būti supranta ma kaip rūpesčiu grįsta (meninė) veikla. Taip pat nagrinėjama, kaip socialiai įtraukios meninės praktikos gali skatinti naujas organizavimo ir sąveikos formas tiek meninėse, tiek akademinėse aplinkose, pertvarkant darbo praktikas ir įkvepiant labiau įtraukius, jautresnius institucinius modelius. Ši analizė galiausiai atskleidžia socialiai įtraukaus meno transformacinį potencialą, keičiant meno ir institucijų paradigmas, susijusias su institucinės kritikos meno istorijos genealogijomis ir platesniu kultūrinės antropologijos kontekstu.