Kritinis šokis šiuolaikiniame mene: darbas, prekė ir vertė Alexandros Pirici Santykių enciklopedijoje

Santrauka

Nuo XXI a. pradžios Vakarų pasaulyje šiuolaikinis šokis ir performansas vis dažniau pristatomi šiuolaikinio meno parodose: didžiosiose institucijose, tokiose kaip MoMA ir „Tate Modern“, tarptautinėse bienalėse – pavyzdžiui, Venecijos bienalėje – bei mažesnėse galerijose, tokiose kaip „Raven Row“ Londone ar „Index Gallery“ Stokholme. Kai kurie kritikai šią tendenciją vertina kaip platesnio meno pasaulio įsitraukimo į kapitalistines rinkas, ypač į renginių ir patirčių ekonomiką, simptomą.

Straipsnio autorė ginčija tokias interpretacijas ir teigia, kad šokio pristatymas parodų erdvėse – tai nauja kritinė meninė forma, kurios šaknys siekia XX a. 3 deš. ir moderniojo šokio atsiradimą (pvz., Loïe Fuller, Martha Graham, Mary Wigman). Šią liniją tęsia minimalistinis 7 deš. šokis (pvz., Merce Cunningham, Yvonne Rainer, Trisha Brown) ir toliau formuoja 10 deš. Europos kritinio šokio tradicija (pvz., Xavier Le Roy, La Ribot, Jérôme Bel). Remdamasi šia tradicija, ji siūlo pastaruosius du dešimtmečius traktuoti kaip kritinio šokio šiuolaikiniame mene (kaip šiuolaikinis menas) reiškinį, suvokiamą kaip nauja kritinė šiuolaikinio meno forma.

Autorė pasitelkia plačią intelektinę tradiciją – nuo istorinių mąstytojų, tokių kaip Charles’is Baudelaire’as ir Walteris Benjaminas, iki šiuolaikinių teoretikų, pavyzdžiui, Sianne Ngai ir Johnas Robertsas, kurie meną apmąsto per dialektinį santykį su kapitalizmu ir tokiomis sąvokomis kaip komodifikacija, darbas ir vertė. Analizė grindžiama Karlo Marxo vertės formos teorija, suprantama kaip specifinė kapitalizmo istorinė socialinė forma, ir ekonomisto bei filosofo Patricko Murray’aus „praktiškai abstraktaus darbo“ sąvoka. Remiantis šiuo teoriniu pagrindu teigiama, kad: a) šokis meno parodose turi būti suvokiamas dialektiškai, per santykį su prekės forma; b) ši būsena privalo būti perteikiama per kiekvieno šokio kūrinio specifinę meninę formą; c) nors išlieka galimybė, kad tokie kūriniai gali prisidėti prie patirčių ekonomikos, tai nereiškia, kad šokėjų darbo sąlygas reikia palikti be aptarimo.

Straipsnyje pagrindiniu pavyzdžiu pasitelkiama Rumunijos menininkė Alexandra Pirici, daugelį metų pristatanti tai, ką pati vadina „nenutrūkstamais veiksmais“ (ongoing actions), eksponuojamais parodų erdvėse. Dėmesys sutelkiamas į konkretų darbą – Santykių enciklopediją (Encyclopedia of Relations), pristatytą 2022 m. Venecijos bienalės Sapnų pienas (The Milk of Dreams) pagrindinėje ekspozicijoje. Šiame kūrinyje Pirici nagrinėja dvi abstrakcijos formas ir perkelia jas į judesiu grindžiamą praktiką: pirma, mokslines ir enciklopedines žinias kaip santykinę abstrakciją; antra, vertės abstrakciją per socialinius santykius. Šių dviejų dimensijų jungtis sukuria kritinę formą, kuri tuo pat metu yra ir menas, ir šokis parodos erdvėje.