Nuo „atsilikusių kaimų“ iki „kalbų apie sėkmę“: Afrikos moterų vaizdavimas žurnale Soviet Woman ankstyvuoju dekolonizacijos laikotarpiu

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas Afrikos moterų vaizdavimas pagrindiniame Sovietų Sąjungos moterų komiteto leidinyje Soviet Woman 1956–1964 metais. Šis iliustruotas mėnraštis buvo platinamas daugiau nei 100 šalių. Kaip ir kiti sovietinės kultūros sklaidos ruporai, jis skelbė tokias vertybes kaip egalitarizmas bei internacionalizmas ir reklamavo socializmo privalumus. Žurnalas taip pat publikavo vaizdus ir pasakojimus apie viso pasaulio moteris, tarp jų ir afrikietes. Kadangi tarp gausių Sovietų Sąjungai ir Afrikai skirtų mokslinių studijų yra nedaug tokių, kurių pagrindinis tyrimų objektas – afrikietės moterys, Soviet Woman tampa šaltiniu, leidžiančiu palyginti Afrikos moterų įvaizdžius su Afrikos vyrų įvaizdžiais, kuriuos pavyko rasti kituose leidiniuose. Panašiai kaip, pavyzdžiui, laikraštyje Pravda, šiame žurnale dažnai buvo naudojami standartiniai etnografiniai tropai, kai kurie jų – neabejotinai įžeidžiantys. Tačiau žurnale Soviet Woman afrikietės vaizduotos sudėtingiau, pateikiant jas kaip aktyvias nacionalinio išsivadavimo judėjimo ir postkolonijinės pertvarkos dalyves. Taigi iškylantis bendras vaizdas yra daugialypis ir tikriausiai labiau niuansuotas nei Afrikos vyrų įvaizdis, kurį galima susidaryti iš kitų šaltinių. Straipsnyje tai atskleidžiama į analizę įtraukiant vaizdus lydėjusius tekstus ir atsižvelgiant į: 1) Sovietų Sąjungos daugiatautiškumo vaidmenį formuojant sovietų požiūrius į skirtybes; 2) tarptautines tendencijas, pabrėžiančias bendrystę tarp skirtumų; 3) pačių Afrikos moterų balsus.

Pirmiausia, žurnale kartais lygiagrečiai būdavo vaizduojamos Vidurinės Azijos ir Afrikos moterys, siekiant pabrėžti, kad Afrikos, kaip ir Vidurinės Azijos, tautos galėtų įveikti imperinį palikimą ir žalingus ikikolonijinius papročius, besivadovaudamos socialistiniu modeliu. Tačiau čia pasakota ir apie konkrečių Vidurinės Azijos ir Afrikos moterų patirtį ir veiklą, pateikiant jas kaip savo pačių išsivadavimo bei visuomenės pažangos produktus ir veikėjas. Vis dėlto šie du naratyvai iš esmės skyrėsi: sovietų atveju valstybė buvo šlovinama už tai, kad suteikė tokias galimybes, o Afrikos atveju pokyčiai buvo aiškinami kaip kylantys iš apačios.

Antra, Soviet Woman afrikietės dažniausiai būdavo pristatomos kartu su kitų šalių moterimis, šitaip vaizduojant visų moterų įvairovę ir vienybę, grindžiamą bendru susidomėjimu motinyste ir taika. Skirtumus iliustravo fenotipiniai ir etniniai tropai, kurie būdavo ypač pabrėžiami meniniuose piešiniuose. Bendrumas atsiskleisdavo įvairiose kompozicinėse variacijose (pavyzdžiui, susikibusios rankomis moterys), kuriose baltoji rasė ne visada būdavo dėmesio centre, o afrikietės nebuvo griežtai nustumiamos į antrą planą dėl savo matomų įgimtų savybių ar netgi vadovaujantis paties žurnalo naudojamais stereotipais.

Trečia, žurnale Soviet Woman Afrikos moterims retkarčiais buvo suteikiama galimybė papasakoti apie save interviu arba pačių parašytų straipsnių forma ir pako mentuoti sovietinę sistemą. Vis dėlto, suteikus joms erdvės aptarti savo padėtį, iniciatyvas ir pasiekimus, būdavo išreiškiamas sovietų domėjimasis besivystančiomis šalimis bei parama joms ir netiesiogiai teigiamas solidarumas su nacionalinio išsivadavimo judėjimais ir dekolonizacija. Kartu su domėjimosi Sovietų Sąjunga išraiškomis tai stiprino sovietiškumo įvaizdį, kurį siekta perteikti Soviet Woman, suprantamą kaip pasaulietiškumas, draugiškumas, paslaugumas ir progresyvumas.