Afrikos meno muziejaus ir Jugoslavijos muziejaus (Belgradas) afrikietiškų kolekcijų susigrąžintos „neprisijungimo“ istorijos

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Šiame straipsnyje autorė permąsto neprisijungimo istorijų reikšmę interpretuojant Belgrado Afrikos meno muziejaus – Vedos ir dr. Zdravko Pečarų kolekcijos bei Jugoslavijos muziejaus afrikietiškų eksponatų rinkinius. Neprisijungimo politika buvo socialistinės Jugoslavijos užsienio politikos dalis, ypač XX a. 7 ir 8 dešimtmečiais. Kurį laiką, ypač XX a. paskutiniame dešimtmetyje ir XXI a. 1 deš. pradžioje, Jugoslavijos palikimas buvo nuosekliai trinamas iš viešojo diskurso Serbijoje ir visame regione. Tuo tarpu naujausiuose tarptautiniuose menotyros projektuose vis labiau pripažįstama šių muziejų simbolinė reikšmė puoselėjant antikolonializmo ir solidarumo idėjas.

Ryžtingesni raginimai dekolonizuoti paveldą visame pasaulyje suteikia dar vieną galimybę permąstyti ir iš naujo aktualizuoti šias vertybes muziejuose, kurie buvo decentralizuoti lyginant su Vakarų šalių muziejais. Viena vertus, atsiranda poreikis pripažinti Jugoslavijos palikimo emancipuojančias vertybes, tarp jų – neprisijungimą, kaip pagrindinę diskurso priemonę pristatant ir aiškinant antikolonializmo ir antirasizmo sąvokas Jugoslavijos visuomenėje. Kita vertus, tiek dekolonijinis mąstymas, tiek postkolonijinė teorija pabrėžia nuoseklaus kritiško požiūrio į patį muziejų būtinybę, kai muziejus yra suprantamas kaip eurocentrinė institucija, glaudžiai susijusi su kolonializmu ir prisidedanti prie stereotipų bei hegemoninio diskurso įamžinimo.

Autorė apibrėžia temą, pateikia istorinį kontekstą, padedantį geriau suprasti Jugoslavijos ir Neprisijungimo judėjimo santykį, ir apibūdina abu anksčiau minėtus muziejus bei jų afrikietiškas kolekcijas, sutelkdama dėmesį į eksponatų įsigijimo ir pristatymo būdus. Išvadose, remdamasi šiuolaikinės menotyros prieigomis reaproprijuojant neprisijungimo istorijas, taip pat atsižvelgdama į dabartinę politinę realybę ir atgimusį abiejų institucijų panaudojimą politiniams tikslams, autorė pabrėžia kritiškesnio, savirefleksyvesnio, labiau niuansuoto ir dekolonizuoto žvilgsnio į susigrąžintą istoriją ir jos naratyvus būtinybę.