Mokantis skaityti: solidarumas ir antirasizmas vėlyvojo laikotarpio Rytų Vokietijos socialistiniame realizme

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Straipsnyje autorius analizuoja santykį tarp Rytų Vokietijos socialistinio realizmo stiliaus ir solidarumo bei antirasizmo politikos XX a. 6 deš. pabaigoje ir 7 deš. pradžioje. Atsiliepiant į valstybės remiamą mokslinę kampaniją, kuria siekta pakeisti Rytų Vokietijos visuomenės požiūrį į rasę ir jos supratimą, Afrikos studentus vaizduojantys paveikslai atspindėjo įvairias nuotaikas ir psichologines būsenas – nuo nekantrumo iki nerimo kaip antirasistinės identifikacijos atspindžius. Kaip matome iš tuometinių meno kritikos straipsnių, nepaisant primestos rasinės sistemos, kurią istorikas Quinnas Slobodianas retrospektyviai pavadino „socialistiniu chromatizmu“, vyko diskusijos apie tai, kaip vizualiai išreikšti tarprasinį solidarumą. Rytų Vokietijos tapytojo Karlo Heinzo Jakobo 1957 m. kūrinys Afrikos studentai (Afrikanische Studenten) yra lyginamas su keliais Rytų Vokietijos menininkų paveikslais, kuriuose vaizduojami studentai ir kiti Afrikos subjektai, tarp jų Walterio Womackos Jaunoji pionierė (Junger Pionier, 1959), Susannos Kandt-Horn Studentas iš Ganos (Student aus Gana, 1960) ir Wilhelmo Rudolpho Juodaodžio Ikalos portretas (trečioji versija) (Bildnis des Negers Ikala (3. Fassung), 1960). Kritiškai peržiūrint meno kritikų ir kultūros veikėjų, tarp jų Ulricho Kuhrito, Günterio Feisto ir Bernhardo Nowako, leidinyje Bildende Kunst paskelbtus komentarus, šiame straipsnyje apžvelgiami ir interpretuojami įvairūs meno istorijos požiūriai ir nuomonės apie rasę svarbiu Šaltojo karo laikotarpiu. Kuhirtas, Feistas ir Nowakas kalba apie antirasizmo ir solidarumo poveikį meno istorijai. Nors savo kritiniuose straipsniuose jie pasisakė prieš tuščią simbolizmą, egzotizavimą ir fiziognominių bruožų perdėtą išraišką tapyboje, kartais jie patys pasiduodavo įsišaknijusiems probleminiams stereotipams – pavyzdžiui, pagyvenusio melancholiško afrikiečio tropui. Jie teikė pirmenybę darbams, vaizduojantiems akivaizdžiai giedras ir optimistiškas (Womackos pionierė) arba susikaupimo ir paklusnumo (Schulzės-Knabės studentas) psichologines būsenas, bet ne Jakobo studentams, kurie atrodo labiau pavargę ir potencialiai neramūs. Skirtingai nei kiti dailininkai, Jakobas pasiūlė vėlyvojo socialistinio realizmo versiją, kuriai įtakos turėjo tokie modernistiniai judėjimai kaip ekspresionizmas, ir vengė dogmatiškai optimistinio socialistinės pažangos suvokimo.