Trečiojo kelio beieškant: meno „neprisijungimo“ politika

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Šio straipsnio tyrimo objektas – meno ir politikos sankirta, daugiausia dėmesio skiriant Neprisijungimo judėjimui – vienam novatoriškiausių XX amžiaus judėjimų. Įkurtas 1961 m., Neprisijungimo judėjimas subūrė neseniai nepriklausomybę įgijusias Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos ir Karibų jūros baseino tautas, vadovaujant tokiems lyderiams kaip Tito, Nasseras, Nehru, Nkrumah ir Sukarno. Šis judėjimas siekė geopolitinės pusiausvyros, solidarumo, neutralumo ir ilgalaikės taikos, pasisakydamas už „trečiąjį“ kelią tarp Vakarų ir Rytų blokų. Judėjimo darbotvarkėje svarbų vaidmenį vaidino kultūros politika, propaguojanti modernistinį požiūrį į tarptautinius socialistinius idealus, atsiskleidusį architektūriniuose projektuose, pramoniniame dizaine ir meninėje raiškoje. Pirmaisiais savo gyvavimo dešimtmečiais Neprisijungimo judėjimo kultūrinis kraštovaizdis tapo dinamiška antikolonijinio pasipriešinimo ir nepriklausomybės estetikos arena. Kalbant apie neprisijungimo politikos ir modernaus bei šiuolaikinio meno sankirtą, straipsnyje pabrėžiami reikšmingi, tačiau dažnai nepakankamai dėmesio sulaukiantys įvykiai ir judėjimai. Tarp jų – Afrikos kultūros festivalis (PANAF), Arabų meno bienalė, Havanos bienalė, Čilės solidarumo muziejus, Liublianos grafikos meno bienalė, parodos Sloven Gradeco meno paviljone ir Jugoslavijos neprisijungusių tautų meno galerija „Josip Broz Tito“. Pagrįsti socialistiniais principais ir savita estetika pasižymintys kultūros reiškiniai atitiko antikolonijinio judėjimo esmę. Tekste taip pat aptariamos šiuolaikinės meninės praktikos, susijusios su Neprisijungimo judėjimo palikimu, ypač kontekstuose po Jugoslavijos suirimo. Tai rodo tokios parodos kaip Keliaujantis komunikatas Belgrado Jugoslavijos muziejuje ir Pietų konsteliacijos: neprisijungimo poetika Liublianos šiuolaikinio meno muziejuje. Aptariant šias menines ir kuratorines veiklas, straipsnyje atkreipiamas dėmesys į meno neprisijungimo politikos atgimimą, pabrėžiant dekolonizacijos potencialą ir nostalgiją istorinei neprisijungusio pasaulio vizijai.