„Noriu grįžti į Lenkiją“: Lenkijos ir Pietų Afrikos Respublikos meninės bičiulystės istorija

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Straipsnyje apžvelgiami XX a. antros pusės Lenkijos ir Pietų Afrikos Respublikos menininkų tarpvalstybiniai ir tarpžemyniniai kultūriniai mainai, ypač vizualiųjų menų srityje Šaltojo karo laikotarpiu. Aptarus kelis šių valstybių meno kūrybinio dialogo pavyzdžius (Teresos Tyszkiewiczowos ir Chriso Ledochowskio atvejus), daugiausia kalbama apie Pietų Afrikoje gimusios rašytojos ir dramaturgės Deboros Levy kūrybą, išsiskiriančią ypatingu dėmesiu Lenkijai ir Centrinei Europai. Ji, kilusi iš Lietuvos žydų emigrantų šeimos, atgaivino ryšį su savo protėvių tėvyne Centrinėje Europoje po to, kai jos tėvas, kovotojas prieš apartheidą Normanas Levy, buvo priverstas palikti Pietų Afriką ir kartu su šeima apsigyveno Anglijoje. Būtent Jungtinėje Karalystėje Deborah Levy atrado kelių Lenkijos vizualinių menininkų kūrybą, užmezgė ilgalaikį dialogą su Centrinės Europos menine kūryba, reflektuodama bei pripažindama savo meninį paveldą (arba matrimoine). Straipsnio tikslas – atkurti ir nužymėti D. Levy tarpvalstybinių ryšių su Lenkija trajektoriją, prasidėjusią XX a. 8 deš. pabaigoje ir išsiskleidusią paskutiniaisiais Šaltojo karo metais. Atskirai nagrinėjamas Lenkijos pokarinės vizualinės kultūros poveikis jos kūrybai (Tadeuszo Kantoro menas) ir jos bendradarbiavimas su trimis Lenkijos vizualiniais menininkais Andrzejumi Maria Borkowskiu, Zofia Kalińska ir Andrzejumi Klimowskiu, peržengęs valstybių sienas ir paremtas skirtingų geopolitinių bei meninių patirčių susitikimu. Straipsnyje ne tik aptariami kūriniai, sukurti šių kūrybinių susitikimų kontekste, bet ir analizuojamos sąlygos, lėmusios Pietų Afrikos ir Lenkijos meninį dialogą Šaltojo karo metais (įskaitant tarpininkaujantį metropolijos vaidmenį bei dalyvių subjektyviąsias pozicijas šiame dialoge).