Kuriant antikolonijinį, „neprisijungusį“ Jugoslavijos muziejų: koncepcija, institucija ir metaekspozicija

Santrauka

Vienas pagrindinių Neprisijungimo judėjimo principų buvo kova su kultūriniu imperializmu. Jugoslavijos muziejininkai suprato, kad muziejai – tai ne tik buvusių kolonijinių valstybių projektas, bet ir šalių, neturinčių kolonijinės praeities, kolonijinis konstruktas. Todėl „muziejaus dekolonizacija“ jiems reiškė ne tik metodologinę praktiką, bet ir muziejaus „pasaulio vaizdo“ tyrimo, kūrimo ir reprezentavimo vakarietiškų akademinių principų atkūrimą. Tokį intelektualinį klimatą iliustruoja Belgrado Afrikos meno muziejaus veikla. Jugoslavijos antikolonijinio muziejaus muziejinė ir politinė koncepcija, pabrėžiant panašumus, sąsajas, tarpusavio priklausomybę ir integraciją, siekta sužadinti lankytojo emocines reakcijas – pagarbą, simpatiją ir draugiškumą, mažiau susitelkiant į žmonijos būvio ir veikimo bendroje planetoje skirtumus. Šių tikslų daugiausia buvo siekiama ne tiek (eksperimentuojant) ekspozicinėje aplinkoje, kiek siūlant edukacines programas. Nors tokia institucijos koncepcija labiau priminė kultūros centrą nei muziejų, ji buvo sumanyta kaip diplomatinis projektas, turintis aiškiai apibrėžtą tikslą – neprisijungimo kultūrinės politikos institucionalizavimą.