Gintaro rinkėjai: sagučių formos gintarinių karolių gamybos būdai Vakarų Lietuvoje IV–III tūkst. pr. Kr.

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Gintaro sagutės iš neolito laikotarpio Lietuvos teritorijoje yra vienas dažniausiai pasitaikančių gintaro dirbinių tipų, todėl tikėtina, kad ir akmens amžiuje tai buvo vienas labiausiai naudotų papuošalų tipų. Tuo pačiu jos buvo ir svarbus to meto žmonių materialinės kultūros objektas. Nors jų aptinkama nemažais kiekiais, tačiau jų gamybos technikos Lietuvos teritorijoje iki šiol nebuvo išsamiai analizuotos. Šiame straipsnyje analizuojamos gintarinių sagučių tipo gamybos technikos, pasirenkant geriausiai tai reprezentuojančius pavyzdžius iš Daktariškės 5-osios, Nidos 1-osios ir 16-os Šventosios radimviečių Vakarų Lietuvoje. Pagal anksčiau nustatytą šių radimviečių chronologiją, čia rastas gintaro sagutes galima talpinti į IV–III tūkst. pr. Kr. chronologiją. Stereoskopinio mikroskopo analizės metu ant sagučių paviršių matyti įvairūs makroskopiniai skirtingų gamybos etapų pėdsakai, taip pat pažeidimai, likę nuo jų dėvėjimo ar pririšimo. Analizuota kolekcija leido pastebėti atskirus sagučių gamybos etapus: gintaro dalijimą, paviršiaus retušavimą, skylučių gręžimą, gludinimą į rupų paviršių ir galiausiai poliravimą. Panaši gamybos seka dažniausiai buvo taikoma daugumai šių dirbinių, nepaisant jų tipo, tačiau kai kuriais atvejais pastebėti ir skirtumai. Šiek tiek kitokia situacija yra su vienintele tirta laivelio formos sagute iš Šventosios 6-osios radimvietės. Jos paviršius buvo skutamas aštriu įrankiu, o skylutės pragręžtos iš abiejų pusių – tai nebūdinga ovalioms ir keturkampėms sagutėms. Kai kuriais atvejais pastebėta ir taisymo požymių. Dėl savo pakankamai trapios būklės sagutės, matyt, buvo naudojamos kaip karoliukai, o ne kaip tikros sagos.