Šlapynių depozitai hinterlanduose: Kihliä titnago radinių sankaupa (pietryčių Suomija) medžiotojų-žvejų-rankiotojų ritualinių praktikų Šiaurės Rytų Europoje IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžios kontekste

Acta Academiae Artium Vilnensis

Authors

DOI:

https://doi.org/10.37522/aaav.116.2025.287

Reikšminiai žodžiai:

Depozitai, medžiotojai-žvejai-rankiotojai, neolitas, šlapynių kontekstai, hinterlandai, Suomija

Santrauka

Šiame straipsnyje dar kartą apžvelgiamas Kihliä depozitas - prieš daugiau nei šimtą metų pietryčių Suomijoje aptiktas atsitiktinis radinys, kurį sudaro keli IV tūkstantmečiu pr. Kr. pradžia datuojami titnago dirbiniai. Bandant rekonstruoti radimvietę ir jos aplinkos kontekstą aptariamuoju laikotarpiu, remiantis istoriniais ir geologiniais duomenimis bei literatūra, straipsnyje daroma išvada, kad radinys buvo rastas pelkėje, esančioje miškingoje užmiesčio vietovėje netoli Kihliänjärvi ežero. Be to, apibendrinus radinius ir atsižvelgiant į žinomus IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžios ritualinio deponavimo būdus Šiaurės Rytų Europoje ir palyginus juos su ankstesniais laikotarpiais netoliese esančiame Suomijos regione pastebėtais būdais, straipsnyje parodoma, kad Kihliä radinys greičiausiai buvo deponuotas ritualiniais tikslais.

Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad Kihliä depozitas skiriasi nuo kitų IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžios Suomijoje ritualinių vietovių, kurios ribojasi su krantu. Atitinkamai straipsnyje daroma prielaida, kad nedideli vandens telkiniai ar pelkės, esančios miškingose vietovėse, arba vandens keliai, vedantys į šalies gilumą, taip pat galėjo būti ritualinės veiklos vietos. Šia prasme straipsnyje ginčijama įprasta archeologinių tyrimų praktika, pagal kurią akmens amžiaus atžvilgiu akcentuojamos ežerų ir jūrų pakrantės. Kartu jis atveria naują tyrimų kryptį tiriant vietoves, kurios paprastai vadinamos „išteklių zonomis“.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, straipsnyje daroma išvada, kad aptikus tokius radinius, t. y. ypatingu būdu deponuotų daiktų, pagamintų iš žaliavų, esančių ritualiniuose kontekstuose arba esančių kiek neįprastuose gamtiniuose kraštovaizdžiuose, reikėtų apsvarstyti tyčinio deponavimo, susijusio su ritualine veikla, tikimybę. Be to, tai tyrinėjant daugiau dėmesio reikėtų skirti ir hinterlando svarbai.

Autorių biografijos

Marja Ahola, Oulu universitetas

(daktaro laipsnis suteiktas 2019 m. Helsinkio universitete, Suomija) yra Oulu universiteto (Suomija) podoktorantūros tyrėja ir Helsinkio universiteto (Suomija) vizituojanti tyrėja. Ji domisi, kaip nematerialūs gyvenimo aspektai, tokie kaip religija, pasakojimai ir socialiniai santykiai, materializuojasi archeologiniuose įrašuose. Savo dabartiniame projekte tyrėja siekia suprasti požeminio laidojimo vaidmenį mezolito-neolito medžiotojų-rinkėjų kosmologijoje šiaurės rytų Europoje.

Satu Koivisto, Turku universitetas

(daktaro laipsnis suteiktas 2017 m. Helsinkio universitete, Suomija) yra archeologė, docentė (šlapynių archeologijos docentė 2022 m. Turku universitete, Suomija) ir šiuo metu dirba tyrėja Lolland-Falster muziejuje, Danijoje. Jos tyrimai sutelkti į Šiaurės šalių mezolito ir neolito šlapynių vietas ir organines liekanas, jų išsaugojimą ir išlikimą ateityje, plėtojant ir taikant inovatyvius, tarpdisciplininius ir įvairius metodus.

Atsisiuntimai

Publikuota

2025-04-16

Kaip cituoti

Ahola, M., & Koivisto, S. (2025). Šlapynių depozitai hinterlanduose: Kihliä titnago radinių sankaupa (pietryčių Suomija) medžiotojų-žvejų-rankiotojų ritualinių praktikų Šiaurės Rytų Europoje IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžios kontekste: Acta Academiae Artium Vilnensis. Acta Academiae Artium Vilnensis, (116), 181–212. https://doi.org/10.37522/aaav.116.2025.287