Akmens amžiaus plokščios antropomorfinės figūrėlės iš Tamulos, Estija

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Antropomorfinės figūrėlės iš Tamulos (Estija), pirmą kartą publikuojamos kaip pilnas rinkinys, atspindi svarbų priešistorinės ritualinės kultūros Rytų Baltijos regione aspektą. Figūrėlių daugiausia rasta kultūriniuose sluoksniuose ir tik pavienės yra iš palaidojimų kontekstų. Kadaise figūrėlės galimai buvo tvirtinamos prie drabužių, galvos apdangalų ar kostiumų ir greičiausiai nebuvo naudojamos kaip laisvai kabantys pakabukai. Panašių antropomorfinių objektų rasta didžiulėje Šiaurės ir Rytų Europos miškų zonos teritorijoje, nuo Švedijos ir Pietų Suomijos iki Šiaurės Vakarų Rusijos, Rytų Baltijos regiono ir Šiaurės Baltarusijos.

Priklausomai nuo interpretacijos, Tamuloje rasta 13 arba 14 figūrėlių, kurios skirstomos į dvi pagrindines grupes: galvos ir veido figūrėlės ir viso kūno figūrėlės. Figūrėlės pasižymi įvairiu meistriškumu: kai kurios iš jų yra puikiai pagamintos, o kitos turi prasto meistriškumo požymių, o tai gali reikšti, kad šie daiktai nebuvo masinės gamybos, o veikiau asmeniniai, galbūt sukurti pačių savininkų arba užsakyti pas specialistus. Įdomu tai, kad dauguma viso kūno figūrėlių yra sąmoningai sulaužytos – ši praktika dažnai siejama su ritualiniu deponavimu, kuris pastebėtas ir kitose archeologinėse vietovėse. Šis sąmoningas pažeidimas greičiausiai atspindi simbolinį veiksmą, susijusį su manipuliavimu jose vaizduojamomis dvasiomis, atitinkantį šamanistines tradicijas, pagal kurias dvasių figūrėlių sudaužymas galėjo reikšti dvasių kontrolę arba „nužudymą“, neleidžiant joms daryti žalos. Tačiau tokia praktika nebuvo taikoma galvos/veidų figūrėlėms. Be to, platesniame Rytų Baltijos regione su visomis figūrėlėmis elgiamasi panašiai – kai kurios jų sąmoningai sudaužomos, o kitos paliekamos nepažeistos.

Figūrėlių nusidėvėjimo analizė parodė, kad figūrėlės yra labai geros būklės, be žymesnių nusidėvėjimo požymių. Kartu kai kurie objektai turi aiškių tyčinių įpjovimų ar stiprių įbrėžimų požymių, rodančių įvairią veiklą. Buvo sudėtinga nustatyti rūšis, kurios buvo naudojamos kaip žaliava figūrėlėms gaminti. Dažniausiai buvo naudojami patys paprasčiausi gyvūnai – briedis, taurusis elnias, šernas ir kt. Tačiau viena figūrėlė buvo pagaminta iš laukinio arklio kaulo, o trys, gal net keturios – iš ožkos ar šiaurės elnio kaulo. Arklys tuo metu Estijoje tikriausiai buvo retas, tačiau ožkos ir šiauriniai elniai tuo metu buvo už šimtų kilometrų. Galbūt egzotiška medžiaga šioms figūrėlėms suteikė papildomos vertės ar reikšmės.

Atsižvelgiant į radinių kontekstą, naudojimo ir nusidėvėjimo analizę ir kultū- rinę aplinką, figūrėlės interpretuojamos kaip materialios pagalbos dvasių arba šamanų pagalbininkų, dalyvaujančių perėjime tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, formos. Tikėtina, kad šie objektai buvo pridedami prie ritualinių drabužių ar apeiginės aprangos, taip pabrėžiant jų svarbą dvasiniuose ir atminimo ritualuose.

Nors toks Tamulos figūrėlių, kaip šamanistinių dvasinių pagalbininkų, aiškinimas suteikia vertingų įžvalgų apie priešistorinių laikų dvasinius tikėjimus, svarbu pripažinti, kad šios interpretacijos pagrįstos antropologinėmis analogijomis, kurios, nors ir svarios, gali nevisiškai atspindėti unikalų priešistorinių visuomenių kultūrinį kontekstą. Tikėtina, kad akmens amžiaus medžiotojų-rankiotojų dvasinė pasaulėžiūra gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių šamaniškų kultūrų dvasinės pasaulėžiūros, o Tamuloje rasta materialinė kultūra leidžia pažvelgti į tikėjimo sistemą, kuri greičiausiai buvo platesnės tradicijos, apėmusios didžiąją Šiaurės ir Rytų Europos dalį, dalis.