Raginės buožių galvutės iš Zvejniekų (Latvija) ir besikeičiantis medžiotojų-žvejų-rankiotojų pasaulis IV tūkstantmetyje pr. Kr.

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Šio straipsnio atspirties taškas – trys buožių galvutės su grioveliais, pagamintos iš briedžio rago ašių ir rastos Zvejniekų kapinyne Latvijoje (Latvijos nacionalinis istorijos muziejus, VI 93:596, 609, 610). Briedžio rago buožių galvutės yra unikalūs egzemplioriai, neturintys tiesioginių analogų Latvijoje ar aplinkinėse teritorijose. Artimiausi jų analogai iš IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžios yra tik iš šiauriau esančios Suomijos. Geriausias analogas – iš balto kvarcito akmenuko pagaminta buožės galvutė – yra iš Kukkarkoski I kapinyno 1a palaidojimo (Suomijos nacionalinis muziejus, KM 18727:136).

Tiek Zvejniekų, tiek Kukkarkoskų buožių galvutės buvo rastos palaidojimuose, siejamuose su tipine Šukinės-duobelinės keramikos kultūra – reiškiniu, plačiai paplitusiu tarp šiaurės Baltarusijos ir šiaurės Suomijos maždaug 3900–3800 m. pr. Kr. laikotarpiu. Vienas ryškus šios kultūros kaitos pokyčių bruožas buvo ypatinga laidojimo praktika: iš maždaug dviejų dešimčių vietovių žinoma apie 80 palaidojimų. Vis dėlto Zvejniekų ir Kukkarkoski I kapinynuose rastos buožės yra vienintelės aptiktos Šukinės-duobelinės keramikos kultūros kapuose, ir apskritai bet kuriuose medžiotojų-žvejų-rankiotojų kapuose aptariamoje teritorijoje. Tai yra dar vienas Latvijos ir Suomijos ryšių IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje požymis. Taip pat intriguoja, kodėl šie įrankiai, kurie nėra svarbiausi šio laikotarpio materialinės kultūros elementai, pateko į šiuos simbolinę reikšmę turinčius kapus, kurie abu yra vieni iš „turtingiausių“ Šukinės-duobelinės keramikos kultūros kapų pagal įkapes ir kitus laidojimo bruožus.

Kaip ir tipinė Šukinės-duobelinės keramikos materialinė kultūra, šie palaidojimai atspindi kitokius simbolinės buožių reikšmės suvokimo būdus. Vizualumas ir jutiminės savybės buvo svarbios, o spalvos, kontrastai, formos ir jų deriniai padėjo kurti socialinę ir kultūrinę tapatybę. Taigi buožių galvutės, kad ir kokios įdomios jos būtų, yra įsiliejusios į IV tūkstantmečio pr. Kr. pirmojoje pusėje rytiniame Baltijos jūros regione susiformavusias tendencijas ir jas simbolizuoja. Kartu jos išlieka ir išskirtinės, nes panašių daiktų neaptikta jokiose kitose laidojimo vietose.

Zvejniekų ir Kukarkoski I kapinynuose, esančiuose 350 km atstumu vienas nuo kito, rastos buožių galvutės liudija apie bendras tradicijas rytiniame Baltijos regione. Šiuo metu negalime atsakyti į klausimą, ar jos tiesiog atspindi platesnes epochos tendencijas, ar liudija glaudesnius asmeninius ar grupinius ryšius tarp šių vietovių.