Kelionių kinas kaip įkūnytas žvilgsnis: vidiniai ir išoriniai reljefai

Authors

DOI:

https://doi.org/10.37522/aaav.115.2024.273

Reikšminiai žodžiai:

kelionių kinas, įkūnytas žvilgsnis, psichogeografija, autoetnografija

Santrauka

Šis straipsnis – tai besitęsiančio meninio tyrimo (kelionės) apmąstymai nagrinėjant kūrybines strategijas, susijusias su įkūnyto kūrėjo (-os) (angl. embodied author) jutiminiais išgyvenimais, taip pat savęs ir erdvės reprezentavimo klausimų svarstymai eksperimentiniuose kelionių filmuose (angl. travelogues), kurie išsiskiria asmeniniu ir savirefleksyviu pasakojimu pirmuoju asmeniu. Tekste taip pat nagrinėjamas psichogeografijos (angl. psychogeography) įsiveržimas į eksperimentinių kelionių filmų kūrimo procesą, aptariama šio susitikimo kuriama harmonija dėl psichogeografijos reiškiniuose užkoduotų eksperimentavimo ir žaismingumo elementų, ir vice versa. Apžvelgiami kelionių filmų kūrimo metodai, paremti psichogeografinės patirties ir įkūnyto žvilgsnio principais, siūlančiais naujus kelius dokumentuoti vaizdus ir garsus bei kūrybinio proceso metu, keliaujant per naujus, nepažįstamus / pažįstamus, nuolat kintančius, gamtinius ir antropogeninius vietovaizdžius, patirtas kūrėjo (-os) vidines transformacijas. Straipsnyje gilinamasi, ar psichogeografinė įkūnyto AŠ patirtis gali būti reikšmingas įrankis sprendžiant savęs ir erdvės reprezentavimo klausimus asmeninio eksperimentinio travelogo kūrimo praktikoje bei turėti įtakos kūrėjo (-os) mąstymui, elgesiui ir net pačiai meninei praktikai? Psichogeografija interpretuojama kaip būdas sujungti mūsų vidinius ir išorinius pasaulius, kaip erdvės, laiko ir atminties bei buvimo svetur tyrinėjimas. Paskutinėje straipsnio dalyje svarstoma apie gilią taktiliškumo ir kūniškumo analoginio kino terpės svarbą autorės vykdytai meninei praktikai. Kokios naujos filmų formos, rūšys yra įmanomos, kai priimamos sąlygos, kad kūrėjo (-os) kūnas yra lygiavertis jo kūryboje taikomoms technologijoms? Permąstomi užfiksuotų asmeninių vaizdų ir įkūnytų išgyvenimų perteikimo žiūrovui iššūkiai. Apžvelgiamas praplėsto kino performatyvumui būdingas efemeriškumas bei kūniškumas. Be to, aptariami asmeniniai su atliekamu meniniu tyrimu susiję klausimai, dalinamasi atradimais, aptiktais meniniame tyrime taikant autoetnografijos metodą. Pateikiamos įžvalgos apie dvigubą autoriaus, kaip keliautojo ir kaip filmų kūrėjo (-os), vaidmenį. Tokiu niuansuotu požiūriu siūloma tyrinėti simbiozę tarp asmeninės patirties ir meninės raiškos eksperimentinio kelionių kino kūrimo srityje.

Autoriaus biografija

Miglė Križinauskaitė-Bernotienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademija

audiovizualinio meno ir eksperimentinio dokumentinio kino kūrėja. 2020 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė kino režisūros magistro studijas, šiuo metu doktorantūroje studijuoja praktinį eksperimentinių kelionių filmų kūrimą. Daugiausia dėmesio skiria eksperimentinės autoetnografijos ir psichogeografijos sankirtai kine. Savo kūryboje naudoja eseistinius garsinius apmąstymus, fotografiją, koliažą, rastą filmuotą medžiagą, judančius vaizdus, analogines laikmenas ir išplėstinį kiną. Jos filmuose nagrinėjamos atminties ir laiko erozijos bei tikrovės susiliejimo su eksperimentinėmis meno formomis temos. Filmai buvo rodyti prestižiniuose festivaliuose „25 FPS“, (S8) „Mostra de Cinema Periférico“, „Alchemy“ kino ir judančių vaizdų festivalyje ir kt.

Papildomi failai

Publikuota

2024-01-30

Kaip cituoti

Križinauskaitė-Bernotienė, M. (2024). Kelionių kinas kaip įkūnytas žvilgsnis: vidiniai ir išoriniai reljefai. Acta Academiae Artium Vilnensis, (115), 146–173. https://doi.org/10.37522/aaav.115.2024.273