„Mano mama ne aktorė“. Intymumo įvaizdžiai Galisijos kine

Santrauka

Pastaraisiais dešimtmečiais intymios patirtys atsidūrė daugelio žinojimo sričių priešakyje – Sara Ahmed tai pavadino „afektiniu pokyčiu“. Šiame straipsnyje kalbama, kokį poveikį šis pokytis padarė kinui, ypač periferinės Europos kultūros – Galisijos – kinematografui.

Įžangoje pirmiausia pristatome bendrą afektinio pokyčio kontekstą ir ankstesnius Galisijos kino apibūdinimus kaip mažo ir mažai reikšmingo kinematografo pavyzdžius. Pagal apsibrėžtus teorinius rėmus tyrinėjame ryšius tarp mažo biudžeto kino gamybos būdų ir bendruomenių, kurios gali būti laikomos marginalinėmis kino pramonėje (pavyzdžiui, feministinių filmų kūrėjų ar avangardinių judėjimų), saviraiškos. Šių bendruomenių atstovai dažniau nei pagrindiniai kūrėjai tyrinėja intymumą kine, ir, mūsų manymu, egzistuoja ryšys tarp autobiografinių ir asmeninių istorijų bei alternatyvių kino gamybos technikų ir neprofesionalių technologijų; trumpai aptariame šį ryšį, atsiskleidžiantį per dienoraščius, susirašinėjimus, autoportretus ir šeimyninių vaizdų pasisavinimą.

Kitame skirsnyje pateikiame glaustą istorinį Galisijos kino kontekstą. Atskirai aptariame, kaip viešoji politika paveikė Galisijos kino vystymąsi, nuo mėgėjiškos ir karingos pozicijos pereinant prie industrializacijos užuomazgų ir ženklaus įsitraukimo į tarptautinių festivalių tinklą. Taip pat apibūdiname Galisijos kino padėtį ankstesniame skirsnyje aptartų marginalinių raiškos būdų atžvilgiu.

Toliau pradedame dėstymą, kuris yra padalytas į dvi dalis. Pirmoji yra susijusi su dienoraščių naudojimu ir asmeninės medžiagos bei namų filmų remiksavimu, kuris būdingas tokiems filmams kaip No Cow On The Ice (Nėra karvės ant ledo, rež. Eloy Domínguez Serén), Eco (rež. Xacio Baño) ar Ratatouille (Troškinys, rež. Sol Mussa). Čia daugiausia susitelkiame į rašytinių ir kino dienoraščių įtaką, ypatingą dėmesį skirdami autoportretams ir mobiliųjų telefonų naudojimo poveikiui šioms tradicijoms; taip pat tyrinėjame, kaip intymūs vaizdai yra perdirbami ir pritaikomi kuriant naujus filmus ir naudojant archyvinį efektą. Antroje dalyje daugiausia kalbame apie susirašinėjimo naudojimą Galisijos kine, susiedami primityvų emigracijos kiną, daugiausia kurtą XX a. pirmoje pusėje, su šiuolaikine epistoline praktika tokiuose filmuose kaip Cienfuegos 1913, (Sjenfuegosas 1913, rež. Margarita Ledo, Belkis Vega), Imágenes secretas (Slapti vaizdai, rež. Diana Toucedo) ar Bs. As. (rež. Alberte Pagan).

Straipsnio išvadose teigiame, kad Galisijos kinui, kaip mažam ir mažai reikšmingam kinui, iš esmės teko veikti neprofesionalios ir mažo biudžeto gamybos sąlygomis, o tai paskatino ryškią tendenciją tyrinėti intymumą kine, ypač atsiradus skaitmeninėms technologijoms. Galisijos kino temos neretai buvo susijusios su emigracijos traumomis ir identiteto problemomis; jam taip pat būdingas gausus moterų kino kūrėjų būrys. Savo straipsnį baigiame teigdami, kad panaši tendencija gali pasireikšti ir kituose mažuose kinematografuose, ir būtų įdomu tai patyrinėti atliekant lyginamąją analizę.