Vaizduojant save. Kinematografinė autobiografija ir autofikcija slovakų nevaidybiniame kine po 1990 m.
DOI:
https://doi.org/10.37522/aaav.115.2024.271Reikšminiai žodžiai:
autobiografija, autofikcija, nevaidybinis kinas, slovakų kinas, eseistinis filmasSantrauka
Straipsnio tyrimo objektas – autobiografiniai, autoportreto ir autofikcijos žanro dokumentiniai slovakų filmai. Straipsnyje nagrinėjama, kaip eseistinis formatas padeda filmų kūrėjams, siekiantiems perteikti žiūrovams savo gyvenimą ir savivoką, artikuliuoti subjektyvumą ir asmenines perspektyvas. Per literatūros ir dokumentinio kino teorijų autobiografines koncepcijas eseistinė forma priartėja prie autobiografinio diskurso kaip interaktyvaus vaizdavimo būdo, stiprinančio subjektyvumą per autoriaus alter ego ir leidžiančio balansuoti tarp gyvenimo patyrimo ir jo dokumentavimo.
Straipsnyje apibrėžiamos dažnai naudojamos stilistinės priemonės ir vizualiniai tropai bei specifinis archyvinės vaizdo medžiagos traktavimas. Autorė siūlo analizuoti autobiografinį diskursą pagal dvi ašis, kuriomis yra paremtas autoriaus alter ego. Pirmoji yra teigimo pozicijos referencialumo ašis, kuri atskiria autobiografijas ir auto-portretus kaip asmeninius prisipažinimus nuo autofikcijų, kuriančių pasakojimus apie autorių gyvenimus, bet ne juos dokumentuojančių. Antroji ašis veda nuo individualios prie kolektyvinės autobiografijos. Jei atskirose autobiografijose, autoportretuose ir autofikcijose autoriai savo asmeninę patirtį sieja su pasauliniu kontekstu, kolektyviniuose autoportretuose jie save pozicionuoja kaip didesnės grupės dalį, kad perteiktų ir kolektyvinę patirtį, ir istorinę reikšmę.
Toliau straipsnyje analizuojami asmeniniai prisipažinimai filmuose Home Movie (Namų kinas, rež. Mišo Suchý), New Life of a Family Album (Naujas šeimos albumo gyvenimas, rež. Adam Oľha) ir Self-Portrait (Autoportretas, rež. Martin Kollár), kuriuose autoriai save reprezentuoja per savo artimuosius ir fotografinius bei kinematografinius atminties pėdsakus asmeniniuose albumuose. Tuo tarpu Mareko Kubošo filme The Last Self-Portrait (Paskutinis autoportretas) ir Vieros Čákanyovos Notes from Eremocene (Užrašuose iš Eremoceno) autoriai apmąsto praeitį ir ateitį per savo išgalvotus antrininkus, kalbėdami ne tik apie save, bet ir apie juos supantį besikeičiantį pasaulį. Grupiniai kartų (auto)portretai, tokiuose filmuose kaip Martino Štrbos Wave vs. Shore (Banga prieš krantą) ir Mareko Kubošo +-90, laužo autobiografinius rėmus, priartėdami prie kultūros istorijos per asmeninius liudijimus apie meninius judėjimus, kuriuose dalyvavo patys kūrėjai.