Vaizduojant save. Kinematografinė autobiografija ir autofikcija slovakų nevaidybiniame kine po 1990 m.

Authors

DOI:

https://doi.org/10.37522/aaav.115.2024.271

Reikšminiai žodžiai:

autobiografija, autofikcija, nevaidybinis kinas, slovakų kinas, eseistinis filmas

Santrauka

Straipsnio tyrimo objektas – autobiografiniai, autoportreto ir autofikcijos žanro dokumentiniai slovakų filmai. Straipsnyje nagrinėjama, kaip eseistinis formatas padeda filmų kūrėjams, siekiantiems perteikti žiūrovams savo gyvenimą ir savivoką, artikuliuoti subjektyvumą ir asmenines perspektyvas. Per literatūros ir dokumentinio kino teorijų autobiografines koncepcijas eseistinė forma priartėja prie autobiografinio diskurso kaip interaktyvaus vaizdavimo būdo, stiprinančio subjektyvumą per autoriaus alter ego ir leidžiančio balansuoti tarp gyvenimo patyrimo ir jo dokumentavimo.

Straipsnyje apibrėžiamos dažnai naudojamos stilistinės priemonės ir vizualiniai tropai bei specifinis archyvinės vaizdo medžiagos traktavimas. Autorė siūlo analizuoti autobiografinį diskursą pagal dvi ašis, kuriomis yra paremtas autoriaus alter ego. Pirmoji yra teigimo pozicijos referencialumo ašis, kuri atskiria autobiografijas ir auto-portretus kaip asmeninius prisipažinimus nuo autofikcijų, kuriančių pasakojimus apie autorių gyvenimus, bet ne juos dokumentuojančių. Antroji ašis veda nuo individualios prie kolektyvinės autobiografijos. Jei atskirose autobiografijose, autoportretuose ir autofikcijose autoriai savo asmeninę patirtį sieja su pasauliniu kontekstu, kolektyviniuose autoportretuose jie save pozicionuoja kaip didesnės grupės dalį, kad perteiktų ir kolektyvinę patirtį, ir istorinę reikšmę.

Toliau straipsnyje analizuojami asmeniniai prisipažinimai filmuose Home Movie (Namų kinas, rež. Mišo Suchý), New Life of a Family Album (Naujas šeimos albumo gyvenimas, rež. Adam Oľha) ir Self-Portrait (Autoportretas, rež. Martin Kollár), kuriuose autoriai save reprezentuoja per savo artimuosius ir fotografinius bei kinematografinius atminties pėdsakus asmeniniuose albumuose. Tuo tarpu Mareko Kubošo filme The Last Self-Portrait (Paskutinis autoportretas) ir Vieros Čákanyovos Notes from Eremocene (Užrašuose iš Eremoceno) autoriai apmąsto praeitį ir ateitį per savo išgalvotus antrininkus, kalbėdami ne tik apie save, bet ir apie juos supantį besikeičiantį pasaulį. Grupiniai kartų (auto)portretai, tokiuose filmuose kaip Martino Štrbos Wave vs. Shore (Banga prieš krantą) ir Mareko Kubošo +-90, laužo autobiografinius rėmus, priartėdami prie kultūros istorijos per asmeninius liudijimus apie meninius judėjimus, kuriuose dalyvavo patys kūrėjai.

Autoriaus biografija

Katarína Mišíková, Bratislavos scenos menų akademija

docentė, mokslų daktarė, Bratislavos scenos menų akademijos Kino ir televizijos fakulteto docentė. Dėsto kino istoriją, naratyvinę ir pažintinę kino teoriją bei kino analizę. Savo moksliniuose tyrimuose daugiausia dėmesio skiria realizmo ir hibridizacijos technikoms slovakų kine. Yra paskelbusi daugybę studijų ir straipsnių, tarp jų monografiją Protas ir istorija kino fikcijoje (Mysl a příběh ve filmové fikci, 2009). Kolektyvinių monografijų Naujasis Slovakijos kinas (Nový slovenský film, 2015), Transformacijos procesai ir naujos ekrano medijos technologijos (2016) ir Slovakijos kinas 2016 metais (Slovenský film v roku 2016, 2017), vadovėlio Rinktiniai kino istorijos skyriai (Vybrané kapitoly z dejín filmu, 2015) ir netrukus pasirodysiančios knygos Akademinės kompetencijos (Akademické kompetentnosti) bendrasudarytoja ir bendraautorė. Jos profesinės veiklos dalis – kino populiarinimas tarp sinefilų, studentų ir jaunosios auditorijos.

Atsisiuntimai

Publikuota

2023-12-26

Kaip cituoti

Mišíková, K. (2023). Vaizduojant save. Kinematografinė autobiografija ir autofikcija slovakų nevaidybiniame kine po 1990 m. Acta Academiae Artium Vilnensis, (115), 102–119. https://doi.org/10.37522/aaav.115.2024.271