Įtraukianti branduolinės energetikos eros patirtis Emilijos Škarnulytės ekodokumentiniame filme Kapinynas (2022)

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas Emilijos Škarnulytės eseistinis dokumentinis filmas Kapinynas (2022) ir tai, kaip jis įtraukia žiūrovus į gamtos, atomų ir branduolinės energetikos epochos pasaulį. Aptariama, kaip pasitelkiamos įtraukios garsinio ir vaizdinio pasakojimo technikos (jungiančios įvairios kilmės vaizdinę ir akustinę medžiagą, t. y. urano kasyklų Lenkijoje, uždarytos atominės elektrinės Lietuvoje, požeminės branduolinių atliekų saugyklos Prancūzijoje vaizdų, lietuvių simbolisto M. K. Čiurlionio paveikslų, Šaltojo karo laikų televizijos ir radijo įrašų, kompiuteriu sukurtų 3D atomų vaizdų, foninius garsus, liaudies muziką į laisvos struktūros pasakojimą) šiame kūrinyje stimuliuoja emocinį ir intelektualinį įsitraukimą į dokumentinio filmo temą, nors filme nėra personažų, su kuriais būtų galima susitapatinti, aiškaus siužeto ar stiprių retorinių priemonių. Škarnulytės filme naudojamos įtraukios vizualinės ir garsinės technologijos bei naratyvinės priemonės sukuria gyvos (angl. living) aplinkos realiojo laiko (angl. real time) įspūdį (Oliverio Grau (2003) pasiūlytos sąvokos). Teorinį tyrimo pagrindą sudaro Paulos Willoquet-Maricondi (2010) pasiūlyta ekokino samprata ir Ursulos K. Heisės (2008) ekologinio-kosmopolitinio kino bei Lauros Rascaroli eseistinio kino (2017) teorinės sampratos, taip pat Oliverio Grau (2003), Kerrico Harvey’aus (2012) įžvalgos apie imersinį meną ir medijas. Filmo analizėje išryškinama ekocentriška, subtiliai asmeninė eseistinio pasakojimo apie energetinių industrijų istoriją, paveldą ir poveikį eko- sistemai perspektyva bei sumanus imersinių elementų į filmo pasakojimą integravimas.