Istorija, subjektyvumas ir viešoji sfera Graikijoje: Tonios Marketaki ir Evos Stefani eseistiniai filmai

Santrauka

Straipsnyje aptariu du filmus – Tonios Marketaki Jonas ir gatvė (1967) ir Evos Stefani Akropolis (2001), kuriuose atsispindi įtampa tarp istorijos ir asmeninės patirties šiuolaikinės Graikijos viešojoje erdvėje, ypač šios įtampos išraiška Atėnų miesto kontekste. Trumpai apibrėžiu, kaip šie filmai kvestionuoja hegemoninius nacionalinius naratyvus, naudojant gana panašias estetines praktikas, nepaisant skirtingų socialinių ir meninių kontekstų bei temų. Kartu analizuoju šiuose filmuose atsiskleidžiančias specifines subjektyvumo formas, kurios neatitinka normų ir egzistuoja visuotinai priimtinos viešumo sampratos šešėlyje. Mano nuomone, sutelkdami dėmesį į hegemoninius nacionalinius naratyvus ir nenormatyvius subjektyvumus, taip pat perkurdami kinematografines formas, kuriomis perduodama bendruomenei priimtina patirtis, abu filmai savo eseistiniais elementais suteikia balsą tam tikroms gyventojų dalims (ir jų patirčiai), kurios ilgą laiką buvo sistemingai slopinamos praeities garbinimo ir pokario konservatyvumo. Be to, abu filmai skatina, Jacques’o Rancière’o žodžiais tariant, galimą „sveiko proto pasiskirstymo“ rekonfigūraciją. Galiausiai, permąstant reprezentacinius prioritetus, politiškai yra itin svarbu tai, kad abu filmai perteikia viešosios sferos perspektyvą, kai ne tik atmetamas viešosios erdvės įtvirtinimas per valdančiosios klasės ir tautos po- litinio elito įvaizdžius (arba išskirtinis persmelkimas šiais įvaizdžiais), bet ir pripažįstama, kad bet kuriuo momentu socialinių prieštaravimų viduje ir per juos formuojasi naujos erdvės, kurios gali susigrąžinti tai, ką istorija „ištrynė“ kaip galimybes (galimas istorijos kryptis). Atkreipiant dėmesį į tai, kaip šie du filmai peržengia tradicinę „fikcijos arba dokumentikos“ takoskyrą, straipsnyje gvildenama, kaip galima atpažinti tam tikrus eseistinius eksperimentus, daugiausia pagrįstus nuolatiniais apmąstymais apie pačias priemones, padedančias kurti vizualines reprezentacijas, ir kritiniu požiūriu į viešosios sferos prigimtį. Tokie eksperimentai, mano manymu, yra aiški graikų kino istorijos tendencija, kurią nulėmė ir modernistinės kino teorijos, ir platesni estetiniai bei politiniai ieškojimai.