Kaip kalbėti apie darbą? Įsivaizduojamasis archyvas kaip metodas

Santrauka

Tyrimo projektas „Įsivaizduojamas archyvas“ – tai tarpdisciplininis meninis tyrimas, kuriame susipina feministinė teorija, darbo istorija, kolektyvinė atmintis ir meno praktikos posovietinėje Lietuvoje. Projekte remiamasi ilgamečiu autorės rinktų interviu su moterimis darbuotojomis – nuo tekstilės pramonės iki maisto gamybos, paslaugų sektoriaus ar poilsio industrijos. Šie liudijimai aprėpia laikotarpį nuo sovietmečio iki nepriklausomybės atkūrimo ir pereinamojo laikotarpio į kapitalistinę laisvosios rinkos ekonomiką.

Tyrimo tikslas – rekonstruoti marginalizuotas moterų darbo patirtis ir pateikti jų alternatyvią interpretaciją pasitelkiant menines formas: tekstilės instaliacijas, garso kūrinius, performansus bei filmą. Pasakojimai apie fizinį nuovargį, profesines ligas, kolektyvinę dvasią ar baimę netekti darbo tapo medžiaga ne tik analizei, bet ir meninei vaizduotei. Projekto meninė forma leidžia šias patirtis perteikti ne tiesiogiai dokumentiškai, bet per poetinius, emocinius, pojūčiais paremtus kanalus.

Tyrimas grįstas Clare Hemmings „vaizduotės archyvo“ koncepcija – archyvas čia suvokiamas kaip gyvas, atviras, nuolat besikeičiantis laukas, kuriame susitinka praeities balsai, dabartinės politinės intencijos ir meninė raiška. Pasitelkiama ir Ariellos A. Azoulay „potencialios istorijos“ samprata, kviečianti atsisakyti imperinio, vienašališko istorijos pasakojimo.

Straipsnyje aptariamas ir asmeninis autorės kelias – nuo akademinės analizės iki aktyvizmo ir meno praktikų. Patirtis, dalyvaujant kairiajame judėjime, pavyzdžiui, proteste prieš naująjį Darbo kodeksą ar kuruojant projektą Nepadorūs vakarai, tapo svarbia tyrimo dalimi. Tai įrodo, kad meninė praktika gali būti ne tik estetinis, bet ir politinis įrankis, leidžiantis įtraukti „nereikšmingas“ ar „nepatogias“ patirtis į kultūrinę atmintį.

Tyrime reflektuojama apie tai, kaip sovietinė praeitis šiandien lieka traumuojanti ir neiškalbėta, ypač kai kalbama apie paprastų žmonių kasdienybę, o ne didžiąją politiką. Moterų pasakojimai tampa būdu ne tik įvardyti, bet ir įsivaizduoti – kaip galėjo būti, ką jautė, kaip matė save dirbančios moterys pereinamuoju laikotarpiu.

Kviečiama ne tiek užbaigti, kiek pradėti naują diskusiją apie tai, kokiomis priemonėmis – akademinėmis ar meninėmis – galima kalbėti apie praeitį, kuri vis dar formuoja mūsų dabartį. „Įsivaizduojamas archyvas“ tampa būdu užmegzti dialogą tarp ištrintos istorijos ir dabartinių politinių bei kultūrinių klausimų. Galutinė tyrimo forma – filmas, išaugantis iš šių archyvų, pokalbių ir instaliacijų, siūlo naują būdą kalbėti apie darbo istoriją, atmintį ir galimą ateitį, kai balsą turi ir tie, kurių istorijos dažniausiai lieka neišgirstos.