Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augustinų bažnyčių architektūra

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „Šv. Augustino šeimos“ bažnyčių architektūra yra gana nuosekli. Jos buvo stačiakampio plano sienų ir kolonų konstrukcijos su kukliu vienanaviu interjeru, trumpu dviejų arba trijų tarpsnių korpusu ir jame išskirta presbiterija. Nesant tikslių statybos reglamentų ar netgi bendrų gairių, kanoninių kongregacijų bažnyčios buvo statomos atsižvelgiant į fundatoriaus galimybes ir lūkesčius bei konkrečios bendruomenės poreikius. Taigi, nors mūrines bažnyčias daugiausia statė bajorai ir magnatai, jų lokacija nedideliuose miesteliuose ir kaimuose nulėmė nedidelį tūrį ir skurdžius, dažniausiai vienanavius interjerus. Be to, kai kurių architektūrinės programos buvo itin minimalios. Pavyzdžiui, nors Lietuvos Brastos bažnyčia stovėjo svarbiame politiniame centre, pastatas buvo suprojektuotas stačiakampio plano, o salės interjere nebuvo išskirta presbiterija. Tokiame kontekste Slanimo vienanavės bažnyčios lotyniško kryžiaus planas yra unikalus. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Laterano kanauninkai perėmė šią bažnyčią tuomet, kai ji jau buvo pastatyta, ir todėl nebegalėjo turėti įtakos jos formai. Lotyniško kryžiaus planas būdingas ir didžiausiai bei didingiausiai Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Povilo Laterano kanauninkų bažnyčiai. Ji vienintelė buvo uždengta kupolu.

Daugumos bažnyčių fasadai neturi bokšto arba turi vieną varpinę. Šiuo požiūriu išsiskiria dvi Laterano kanauninkų šventovės Vilniuje ir Michališkėse. Antakalnio bažnyčios fasadas yra ypatingas, nes jį sudaro du bokštai. Tuo pačiu šis fasadas, kurį puošia kolonos ir chiaroscuro, su balkonu ir dideliu langu ant ašies, dekoruotas stiuko lipdyba, yra romėniško pobūdžio.

Dažniausiai kukliai „Šv. Augustino šeimos“ bažnyčių architektūrai yra būdingas viduramžių erdvės organizavimas, daugiausia eremitų bažnyčiose. Tiek Abiejų Tautų Respublikos, tiek Europos Naujųjų laikų architektūros kontekste šios bažnyčios išsiskiria nebent savo akivaizdžiai mažu tūriu. „Šv. Augustino šeimos“ bažnyčios, viduramžiais statytos Centrinėje Europoje ir modernizuotos XVII–XVIII a., suvaidino ypač svarbų vaidmenį įtvirtinant kuklias architektūrines formas.