Lietuvos gamtovaizdžio fotografija antropoceno epochoje: ideologiniai ir estetiniai aspektai

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Lietuvos gamtovaizdžio fotografijos archyvuose ir net kolektyvinės atminties rezervuaruose vyrauja romantizuota, sakralizuota, mitologizuota, universalizuota ir estetizuota vaizdinija. Rodos, net pasaulio pabaigos artėjimas negalėtų numalšinti fotografija reiškiamos topofilijos. Stebina fotografų pasyvus požiūris į gamtinės aplinkos kaitą, jos nykimą ir egzistencines grėsmes. Straipsnyje analizuojama XX a. antrosios pusės – XXI a. pirmosios pusės gamtinio kraštovaizdžio fotografija. Ieškoma priežasčių, kurios lėmė estetizuoto peizažo tradicijos dominavimą Lietuvos fotografijos mene sovietmečiu ir kodėl tai vyksta iki šiol, keliamas klausimas, ar kraštovaizdžio fotografija pajėgi reaguoti į antropoceno padarinius ir generuoti ekologinį sąmoningumą bei aktyvizmą. Fotografijų estetika analizuojama pasitelkus antropoceno vizualizavimo teorijas, ideologinis diskursas aptariamas aplinkosaugos teisės raidos ir ekologinės situacijos kontekste.