Architektų modernistų profesinis savivaizdis sovietmečio Lietuvoje ir jo nūdienis vertinimas

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Tiriamas sovietmečio architektų modernistų savivaizdis kaip profesinei grupei būdinga vaizdinių, savęs supratimo ir vertinimo sistema. Išryškinamas vyriausiosios sovietmečio architektų profesinės kartos, studijas baigusios 1950–1969 m., savivaizdis ir kaip jį vertina vėlesnės kartos. Remiamasi pusiau struktūruotų giluminių interviu su 33 iškiliais Lietuvos architektais tyrimu teminės analizės metodu.

Vyriausiosios sovietmečio architektų kartos atstovai selektyviais prisiminimais konstruoja architekto modernisto vaizdinį. Tai plačių gebėjimų menininkas, ambicingas kūrėjas, moralus ir reikšmingas valstybei bei visuomenei. Ši karta sovietinį laikotarpį linkusi laikyti „profesine normalybe“, o posovietines transformacijas – jos pabaiga. Dėl adaptacijos iššūkių jie nusivylę dabartimi ir jaučia nostalgiją praeičiai. Vėlesnės kartos vyriausiųjų naratyvus vertina prieštaringai, priklausomai nuo jų patirties dirbant architektais sovietmečiu. Jaunesnieji, studijas baigę 1990–2009 m., kategoriškai atmeta vyriausiųjų idealizuotą savivaizdį. Vyresnieji, baigę studijas 1970– 1989 m., linkę apsvarstyti sovietinio architekto savivaizdį ir prisišlieti prie vienos iš gretimų kartų požiūrių.