Ar mums reikia dailės akademijos? Nuomonių skirtumai Latvijoje XX a. 3 dešimtmetyje

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Latvijoje meno dalykus pradėta dėstyti keliose meno mokyklose ir menininkų studijose, tačiau aukštojo mokslo dailės studijų šalyje nebuvo, tik Rygos politechnikos mokykla rengė būsimuosius architektus. Todėl latviai studijuoti dailės daugiausia vykdavo arba į Rusiją, arba į Vakarų Europą. Įkūrus nepriklausomą valstybę (1918), tokios aukštosios švietimo institucijos poreikis tapo akivaizdus. 1921 m. buvo įsteigta Latvijos dailės akademija, tačiau jos veiklos pradžioje dailės dėstymas susilaukė prieštaringų nuomonių. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti įvairių autorių požiūrius į bendrą dailės raidą ir jų nuostatas dėl akademijos poreikio. Daugelis modernistų autorių, rašiusių apie meną, pavyzdžiui, menininkas Romanas Suta, teigė, kad nepriklausoma tauta turi kitokių kultūrinių siekių nei bet kokį kūrybiškumą mene slopinusios Rusijos ar Vokietijos imperijų akademijos, kurios jau buvo uždarytos, latviams rengiantis atidaryti savąją. Vietoj to šie autoriai pasisakė už mokymą privačiose arba valstybinėse dailės studijose, kaip „senais gerais Renesanso laikais“. Kritinės nuomonės buvo apibendrintos atvirame laiške vyriausybei, kurio autoriai tvirtino, kad tikras menas visada buvo revoliucinis ir todėl prieštarauja akademiniams siekiams. Tačiau būta ir priešingų nuomonių, teigta, kad būsimos akademijos paskirtis jokiu būdu nėra skleisti nuobodų akademiškumą; be to, mokymasis pas vieną asmenį, neturint platesnių išsilavinimo pagrindų, pasak peizažisto ir akademijos rektoriaus Vilhelmo Purvičio, gali išugdyti tik mėgdžiotojus ir diletantus. Nors XX a. 3 deš. žodžių karas tarp modernistų ir tradicionalistų nuslopo, o kai kurie kritikai netgi pradėjo dėstyti akademijoje, Jungtinių Valstijų Didžiosios depresijos aidų sukelti finansiniai sunkumai vėl privertė prisiminti šios institucijos poreikius. Vis dėlto tuo metu jau buvo plačiai pripažįstama, kad realių akademinio išsilavinimo alternatyvų, tokių kaip studijos pas pripažintus meistrus, taip ir neatsirado, o valstybei atsisakius skirti lėšų, pasak tapytojo ir kritiko Ugos Skulmės, mokymosi galimybės galėjo radikaliai sumažėti. Net jei akademiniai realistai buvo labiau linkę palaikyti akademiją, o modernistai – jai priešintis, dauguma balsų liko kažkur per vidurį, o išimtys buvo akivaizdžios. Aiškiai jautėsi dekolonizacinis noras atsiriboti nuo imitacinės meninės tradicijos, susijusios su okupacinėmis Vokietijos ir Rusijos valstybėmis bei jų akademijomis, suteikiant naujam nepriklausomos Latvijos menui modernesnių formų. Tam tikru argumentu prieš akademiją tapo ir besiformuojantis „grįžti prie tvarkos“ kvietimas, būdingas XX a. 3 dešimtmečiui, kai vis labiau buvo kritikuojamas „grynasis“ menas ir nevaržomas individualizmas, siekiant sujungti meną ir gyvenimą ir akcentuojant taikomąją dailę. Ir atvirkščiai, atgimstanti meninių tradicijų vertė, slūgstantys modernistiniai eksperimentai ir edukacinių alternatyvų trūkumas savo ruožtu skatino pozityvesnį požiūrį į akademinį išsilavinimą.