Césario Vallejo poetikos recepcija Sigito Parulskio ir Vytauto Stankaus kūryboje

Acta Academia Artium Vilnensis

Santrauka

Šiame straipsnyje pristatoma lyginamoji Peru poeto Césario Vallejo eilėraščio „La violencia de las horas“ ir Sigito Parulskio eilėraščio „Subjektyvi kronika“ bei Vytauto Stankaus eilėraščio „Devynios gyvybės“ analizė. Atsižvelgus į šių kūrinių specifiką (lietuvių eilėraščiuose adaptuojamas ir perrašomas Peru poeto tekstas), ypatingas dėmesys sutelkiamas į struktūrą, kuri, remiantis Jurijaus Lotmano teorija, yra vienas pagrindinių meninio teksto reikšmę kuriančių elementų. Įdėmus šių eilėraščių perskaitymas taikant intertekstinę prieigą (remiantis Roland’o Barthes’o ir Jesaus Camarero darbais) leidžia atskleisti bendrus Peru ir Lietuvos poetų kūrybos bruožus: poetinės kalbos rekonstrukciją taikant buitiškų elementų ir siurrealistinių vaizdinių simbiozę, dėmesį teksto ritmui, asmeninės patirties universalizaciją, retrospetyvaus žvilgsnio ir atminties archeologijos svarbą, tam tikrus tematinius leitmotyvus (mirtis, egzistencinis nerimas, būties „nepatogumas“). Atlikus analizę, ryškėja intertekstu paremtų kūrinių prigimties dominantės: kurti teksto reikšmę rašytojas perleidžia skaitytojui, tokiu būdu pabrėždamas teksto reikšmę kaip vyksmą, o ne duotybę, nesiekia absoliutaus originalumo, traktuoja literatūrą kaip dinamišką tekstų tinklą, tiek pat kiek ir objektyvi tikrovė tinkama tapti medžiaga naujam kūriniui atsirasti. Intertekstu paremti kūriniai eliminuoja nacionalinių literatūrų nubrėžtas ribas, padeda kurti laisvą ir dinamišką universaliosios literatūros lauką.