Paroda „Hungría 74“: vengrų menininkai Argentinoje ir meno dematerializacijos kritika

Acta Academia Artium Vilnensis

Santrauka

1974 m. Buenos Airių Meno ir komunikacijų centre (CAYC) eksponuotoje parodoje Hungría 74 buvo pristatyti 24 Vengrijos menininkai. Jánoso Kádáro socialistiniam režimui suvaržius eksperimentinio meno praktikas, Vengrijos menininkams ši paroda tapo viena iš nedaugelio galimybių pristatyti savo kūrybą tarptautiniu mastu. Straipsnyje aptariama Dóros Maurer, Tamáso Henczes, Istváno Haraszty ir Györgyjo Jovánovicso kūrinių archyvinė dokumentacija CAYC „sisteminio meno“ (isp. arte de sistemas) kontekste. Teigiama, kad Vengrijos ir Argentinos menininkus konceptualistus vienijo kritinis požiūris į XX a. 8 deš. Vakarų meno kritikų priimtą „meno dematerializavimo“ sampratą: jei Vakaruose „dematerializacija“ buvo suvokiama kaip demokratinis projektas, skirtas meno rinkos taisyklėms apeiti ir tarptautiniams mainams skatinti, tai autoritariniuose Vengrijos ir Argentinos režimuose materialumo nebuvimas suponavo neregimą valdžios kontrolę ir politinę izoliaciją. Straipsnyje atskleidžiama, kad Vengrijos menininkai „dematerializaciją“ suvokė tiek kaip politinės priespaudos išdavą, tiek kaip masinės komunikacijos priemonių amžiuje vykusios technologinės raidos efektą.

Per Hungría 74 atvejo studijas atskleidžiamos marginalizuojančios Vakarų konceptualiojo meno strategijos ir kvestionuojamos „dematerializacijos“ termino taikymo ribos. Straipsnio tikslas – sustiprinti Argentinos ir Vengrijos konceptualiojo meno svarbą istoriniam (post)moderniojo meno diskursui. Šių šalių menines praktikas derėtų suvokti ne kaip „marginalias“ politinio pasipriešinimo istorijas, o kaip kritinius komentarus apie globaliose medijų visuomenėse vykstančią dematerializaciją.