Globalus kolonialumas: XIX a. istorinių paveikslų permąstymas
Acta Academiae Artium Vilnensis
DOI:
https://doi.org/10.37522/aaav.105.2022.107Reikšminiai žodžiai:
globali dailės istorija, postkolonializmas, kolonialumas, nukariavimai, autochtoniškumas, istorinio žanro tapyba, Estija, PeruSantrauka
Straipsnyje gretinami du XIX a. istorinio žanro tapytojai: estas Johannas Köleris (1826–1899) ir perujietis Luisas Montero (1826–1869). Nors meno istorijoje nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio persiorientuojama globalios perspektyvos link, XIX a. meno istorijos tyrimuose Lotynų Amerika ir Rytų Europa vis dar traktuojamos kaip menkavertės provincijos. Iš dalies dėl to kaltas tyrėjų polinkis susitaikyti su tuo, ką Johannesas Saaras vadina „europocentriška kultūros kartografija“. Kolonialumo (angl. coloniality) tyrimai šioje vietoje gali padėti išryškinti XX a. politinį kontekstą peržengiančias sąsajas tarp Lotynų Amerikos ir Rytų Europos. Nagrinėjant sąsajas tarp Kölerio ir Montero, straipsnyje atskleidžiama, kaip paminėtų regionų menininkai, pasitelkdami prestižiškiausią to meto dailės žanrą – stambaus mastelio akademinę istorinę tapybą, kvestionavo autochtoniškumo (angl. indigeneity) vaidmenį kolonijinių nukariavimų kontekste.
Montero drobėje Laidotuvės Atahualpoje (1867) ir Kölerio paveiksle Vienuolių prakeiktoji Lorelei (1887) pripažįstamas iberiškosios ir teutoniškosios kolonijinų kampanijų smurtingumas, tačiau skiriasi dailininkų pozicijos kolonializmo pasekmių atžvilgiu. Montero kūrinyje indigenų mirtys pateikiamos kaip neišvengiama Peru valstybingumo prielaida. Tuo tarpu Kölerio darbas kviečia žiūrovą atkreipti dėmesį į neapibrėžtumus – jame nepripažįstama nei Vokiečių ordino viršenybė, nei absoliutus pačios Lorelei išganymas, taip akcentuojant kolonizatoriaus padėties nestabilumą. Kritiškai sugretinti, šie kūriniai nurodo į kol kas neparašytą platesnę ir įvairiapusiškesnę XIX a. dailės istoriją.
