Pasimetę tarp Rytų: vakariečių žvilgsnis į Pietų Ameriką ir Rytų Europą
Acta Academia Artium Vilnensis
DOI:
https://doi.org/10.37522/aaav.105.2022.104Reikšminiai žodžiai:
orientalizmas, Rytų Europa, Pietų Amerika, kelionių literatūra, kolonializmas, atradimų amžiusSantrauka
Straipsnyje, pasitelkdama Edwardo Saido pasiūlytą orientalizmo sampratą, analizuoju, kaip kraštai, kuriuos Vakarų tyrinėtojai per klaidą ar aplaidumą palaikė „Rytais“ ir įtraukė į savo rytietiškų vaizdinių visovę, per šį retorinį manevrą buvo įtraukti ir į kolonijinės pasaulio santvarkos hierarchiją, kurioje jie buvo subordinuoti Vakarams. Du regionai, kuriuose galima pastebėti būtent tokią įvykių seką, – Pietų Amerika ir Rytų Europa. Analizuodama pirminius šaltinius, tokius kaip kelionių žurnalai ir ispanų keliautojų bei užkariautojų laiškai iš Amerikos užkariavimo laikotarpio, britų ir prancūzų keliautojų užrašai iš kelionių į Rytų Europą Apšvietos laikotarpiu, atskleidžiu, kaip Vakaruose vyravę orientalistiniai vaizdiniai išliko gana stabilūs, nepaisant laiko tėkmės, naujai atrastų kraštų ar geopolitinių pokyčių. Šie vaizdiniai ne tik kad neišnyko, nepaisant pokyčių, bet ir migravo kartu su keliautojais, kurdami naujus „rytietiškus“ kraštus, kuriuose vakariečiai atrasdavo savo priešingybes.