„Apversta aukštyn kojomis“ – keistas pakabukų nešiojimo būdas

Acta Academiae Artium Vilnensis

Santrauka

Šiame straipsnyje aptariami „aukštyn kojomis“ nešiojami antropomorfiniai ir zoomorfiniai kabučiai rasti Baltijos regiono akmens amžiaus gyvenvietėse, kapuose, taip pat atsitiktiniai radiniai. Minėtinos radimvietės: Abora, Sarnatė, Tamula, Valma, Astuvansalmi, Metsäpirtti, Šventoji, Kretuonas, Juodkrantė. Tokį figūrėlių nešiojimą „aukštyn kojomis“ fiksuoja ir etnografiniai duomenys, pavyzdžiui, šamano kostiume.

Straipsnyje iškeliamas klausimas, kodėl šiuolaikinėje visuomenėje „aukštyn kojomis“ vaizduojami objektai dažnai siejami su neigiamomis konotacijomis. Pateikiami įvairių kultūrų pavyzdžiai: apverstos vėliavos kaip nelaimės ženklas, pentagramos siejimas su „juodąja magija“ ir net meno pasaulyje Georgo Baselitzo tapyboje naudoja- mas apvertimas kaip būdas išvengti įprastų vaizdinių klišių.

Zoomorfiniai kabučiai vaizdavo gyvates, paukščius, briedžius ir kitus gyvūnus.

Keletas radinių rodo, kad skylutės tvirtinimui kartais buvo gręžiamos iš naujo – tai leidžia manyti, kad kabučiai galėjo būti nešiojami įvairiai.

Kartu akmens amžiaus ir etnografinė medžiaga rodo, kad pakabukų nešiojimas „aukštyn kojomis“ nebuvo visuotinis. Kai kurie antropomorfiniai ir zoomorfiniai pakabukai buvo nešiojami „normaliai“.

Straipsnyje svarstoma, kad galbūt skylės gręžimas žmogaus viršugalvyje ar kakle yra susijęs su ankstesnės skylės nusidėvėjimu ir būtinybe išgręžti naują, per daug nesusimąstant, kaip pasikeis figūrėlės kabojimo kryptis (Kretuonas 1C). Kai kurie kabučiai galėjo būti nešiojami ir „aukštyn kojomis“, ir „normaliai“ (Tamula, Kretuonas 1C)

Straipsnio pabaigoje iškeliamas klausimas, ar akmens amžiaus žmonėms buvo svarbu, kaip kabutis kybojo – „aukštyn kojomis“ ar „normaliai“. Pateikiamos hipotezės, kad tokie kabučiai galėjo būti susiję su dvasių pasauliu, medžioklės simbolika arba asmenine magine apsauga.

Nors šiandien „aukštyn kojomis“ vaizduojami objektai dažnai turi neigiamas konotacijas, akmens amžiuje šis nešiojimo būdas galėjo būti natūralus ir nesureikšminamas. Archeologiniai duomenys rodo, kad vėlesniais laikotarpiais tokia praktika galėjo išnykti dėl pasikeitusios pasaulėžiūros.